Idėja Palūšei. „Babkės“ ar lėtas progresas

Fizinės ir dvasinės reabilitacijos centras-sanatorija „Palūšės kopa“

Šiuo „babkių“ vergovės laikmečiu pasiūlyti mažam provincijos kraštui kurti ką nors pačiam – prilygsta utopijai. Vieni net nelipa iš lovos ir vis svaigsta apie investuotojus ant balto žirgo, o kitiems – gerai taip, kaip yra – tai pašalpa, tai pensija kokia nubyra. Nežinia, kuris variantas atrodo beviltiškenis. Bet yra taip, kaip yra – vergystės sindromas ir tinginystė baisiau už karą, nes tai yra savanoriška ir lėta mirtis. Dar yra visokių pavienių keistuolių, kurie bando išsipainioti iš šių voratinklių ir brautis prieš vėją. Tačiau ir jiems nelengva, nes amžiais nesuprasti ir palikti vieni patys sau. Jei kartais jiems pavyksta, garbūs vyrai ir tetos mielai su jais pasifotografuoja ir paskui tą nieko vertą, bet labai visų mėgstamą, frazę pasako: JIS, JI arba JIE, JOS garsina IGNALINOS KRAŠTĄ. Tokia ta mūsų apverktina realybė. Nors… pagyvensim –pamatysim. Štai idėja, kuri pateikta čia, MI puslapiuose, kai kuriems politikams asmeniškai ir bus labai įdomu pažiūrėti, ar vis tik priėmę priesaiką ir pasižadėję dirbti vardan šio krašto ir jo žmonių ateities, politikai pasijudins ir padės Palūšei sustiprėti ir atsitiesti, ar tebus numota ranka, o privačiame pokalbyje banaliai pasiteisinta investicijų stoka. 

Palūšės nūdiena

Palūšė, turinti išskirtinę istoriją, visuomet traukė žmones. Didingieji Lūšiai viliojo paslaptimis, aplink pečius surėmę pušynai, menantys krašto tradicijas, užburdavo ošimu. Dar prieš kelis dešimtmečius čia klegėjo turistai, rinkosi poilsiautojai, skambėjo juokas. Tačiau dabar daug kas pasikeitė. Didžiojo traukos centro – turistinės bazės – nebeliko ir visa aplink ją kurta infrastruktūra, šiandien lyg gyvas buvusio aktyvaus gyvenimo paminklas, palikta dūlėti. Verslininkas, kuris bandė lyg ir kažką „prasukti“ Palūšėje, nuomojęs didžiules erdves ir poilsiui skirtus namelius – bankrutavo. Gerai tai ar blogai – nežinia – nuomonių yra visokių. Bet galbūt tai ženklas, kad reikia iš esmės permąstyti Palūšės ateitį ir suteikti jai naują prasmę? Taip, versliukų yra įvairiausių, bet bėdelė ta, kad viskas sukasi tik apie asmeninį pelną, todėl nėra vieningo Palūšės augimo (plėtros). Galima pristatyti dešimtis restoranų, prieplaukų, viešbučių, pagal išpuikusių turistų poreikius „išprievartauti“ visas pakrantes ir išasfaltuoti dešimtis kilometrų takelių, bet ar dėl to kažkas pasikeis? Ne. Nes… turbūt daroma ne tai, ką reikėtų daryti, o tiksliau – viskas daroma gerai, bet trūksta PAGRINDO. 

Sveikatinimo ir dvasinio atgimimo centras

Palūšė negali konkuruoti su dideliais kurortais, ji nėra prabangus pajūrio miestas. Tačiau jos didžiausias turtas yra tyla, grynas oras, gamta ir natūralumas. Ir visa tai jau savaime gydo. Vis dėlto, tikrasis gydymas prasideda ne tik nuo gryno oro ar fizinių procedūrų – jis prasideda nuo vidinio apsivalymo, dvasinio atsinaujinimo. Senovės Romos poetas Juvencijus teigė, kad „Mens sana in corpore sano“ – „Sveika siela sveikame kūne“. Tik sveikas kūnas gali būti geros dvasios ir proto pagrindas. Todėl Palūšė galėtų tapti ne tik reabilitacijos, bet ir vidinio atgimimo vieta, kur žmonės ne tik sustiprėja fiziškai, bet ir atranda tikrąją gyvenimo pusiausvyrą. 

Palūšė – ideali vieta visapusiškai sveikatai

Jau dabar Palūšėje yra viskas, ko reikėtų tokiai idėjai įgyvendinti. Pakankamai tvarkingi nameliai, kuriuose galėtų apsistoti pacientai, didelis pastatas „Palūšės kopa“ su salėmis, tinkamomis grupinėms veikloms, individualioms procedūroms ir net sveikatinimo paskaitoms. Tačiau dar svarbiau – čia yra erdvė sustoti, apmąstyti savo gyvenimą ir ieškoti dvasinio kelio.

Bankrutavęs verslininkas nebenuomoja didžiojo pastato ir namelių – jie lieka tušti. Tačiau jei būtų atlikta atitinkamų žygių ir šis turtas būtų perduotas arajono savivaldybei, tai atvertų naujas galimybes. Savivaldybė kartu su partneriais galėtų inicijuoti sanatarijos-reabilitacijos centro steigimą, užtikrindama, kad Palūšė taptų vieta, kur sveikata ir poilsis susilieja į vieną. Kad tai realu – net neabejokite, bet ar mūsų valdžiai užteks parako – tai ir pamatysime. 

Merdintys ar jau žlugę verslai Palūšėje – taip pat iškalbingi. Juk matome, kad vien linksmybės ir pramogos dėl pelno neatnešė nei ilgalaikės gerovės, nei įkvėpė gyvybės. Net kavos Palūšėje norėdamas išgerti, turi važiuoti su savo termosu ir kava jame, o prisiglausti (jei neturi draugų) gali tik bebaigiančioje sugriūti valtinėje. 

Ir vis dėlto, kad žmogus galėtų rinktis, jis turi turėti galimybę išbandyti. Neteko girdėti, kad žmonės atrado gyvenimo prasmę ir pasveiko tiek siela, tiek kūnu vartodami alkoholį, rūkydami, gulėdami lovoje ir švilpaudami.

Priešingai – kuo labiau apleidžiame dvasinius dalykus, tuo stipriau tampame priklausomi nuo laikino malonumo, o tai atsiliepia ir sveikatai. Žmogus, kuris nekreipia dėmesio į savo vidinį pasaulį, patenka į užburtą ratą – negalavimai kūne ir dūšioje besirangantis kirminas grįžta vis kitomis formomis. 

Todėl sanatorija-reabilitacijos centras apjungiantys ne tik kūno, bet ir sielos gydymą, būtų galimybė šimtams tūkstančių žmonių. 

Apie centro „Palūšės kopa“ paslaugas

Trumpai aptarkime sanatorines paslaugas. Kineziterapija ir fizioterapija – atsigavimui po traumų, operacijų, raumenų ir sąnarių problemoms gydyti. Taip pat ir hidroterapija, haloterapija, muzikos terapija ir aromaterapija, gydomieji masažai ir atpalaiduojančios procedūros. Subalansuota mityba tik iš vietos žemdirbių produkcijos – įvairios programos, skirtos organizmo stiprinimui.

Ir be jokios abejonės – dėmesys dvasinės ir emocinės sveikatos atkūrimui. Tinkama miško terapija – vaikščiojimas paprastai ar su šiaurietiškomis lazdomis gamtoje ne tik gydo kūną (stuburo degeneracinių ligų prevencijai būtini 3 km per dieną pėsčiomis – autor.), bet ir nuramina mintis. Meditacija ir dvasinės praktikos – erdvė susikaupimui, maldai, savistabai, apimančiai sąmoningumą, kontrolę, refleksiją. Psichologinė pagalba – emocinės sveikatos stiprinimas per meno terapijas, pokalbius, savišvietos renginius. Bendruomeniškumo ugdymas – bendra veikla ir žodžio vakarai, kurie stiprina tarpusavio ryšius.

Nauda krašto bendruomenei

Naudą bendruomenė gauna tuomet, kai objekte teikiamos paslaugos nenutolsta nuo žmonių kasdienybės. Vieni Palūšės žmonės centre dirbtų, kiti galėtų teikti centro pacientams laisvalaikio paslaugas ar produkciją. Sveikatinimo centras nebūtų kažkoks svetimkūnis, aptvertas tvoromis, už kurių pramogauja išrinktieji ir per tvorą spjaudo į vietos gyventojų erdves ir gyvenimus. 

Palūšės privalumai neapsiriboja tik gamtos terapijomis. Čia pat stovi Šv. Juozapo bažnyčia, kuri suteikia galimybę dvasiniam augimui. Netoliese netrukus bus įrengtas Amatų centras, kuriame ir pacientai su bendruomenės nariais galėtų mokytis naujų įgūdžių ir atrasti vidinę pilnatvę per kūrybą, senuosius palūšinių amatus. Čia pat veikia biblioteka, kurioje vyksta išties intelektualūs renginiai, diskusijų popietės. 

Sustiprėję pacientai galėtų dalyvauti edukacijose, ekskursijose su puikia gide Rita, plaukioti laivais ir valtimis, o žiemos metu pasimėgauti tyla ir apmąstymais. Tai būtų ne tik gydymo, bet ir prasmingo naujo gyvenimo pradžia visais metų laikais. 

Ekonominė nauda ir ilgalaikė perspektyva

Kad ši idėja taptų realybe, reikėtų išspręsti kelis svarbius klausimus. Pirmiausia, būtina gauti reikiamus leidimus ir licencijas, kad Palūšės sanatorija galėtų oficialiai teikti reabilitacijos paslaugas. Taip pat reikia finansavimo – galima ieškoti dorų ir sąžiningų, laiko patikrintų investuotojų, kreiptis dėl ES fondų paramos arba pritraukti valstybines programas.

Dar viena svarbi sąlyga – specialistų komanda. Atsakingi kineziterapeutai ir gydytojai-reabilitologai bei terapeutai, slaugytojos, mitybos specialistai – tai žmonės, kurie kurtų šio centro kokybę. Tačiau didžiausias raktas į sėkmę būtų Ligonių kasų finansavimas. Jei pavyktų įgyvendinti visus jų reikalavimus, pacientai galėtų atvykti su gydytojo siuntimu, o dalis paslaugų būtų kompensuojama. Tai garantuotų pastovų lankytojų srautą ir užtikrintų centro ekonominį stabilumą.

Ilgainiui šis projektas turėtų augimo potencialą. Palūšėje galėtų atsirasti gurmanų kavinukė, kurioje būtų galima mėgautis puikia kava ir subalansuotais užkandžiais. Plėtra sukurtų naujas darbo vietas vietiniams gyventojams ir užtikrintų, kad Palūšė išliktų gyvybinga ne tik vasarą, bet ir visus metus.

Reabilitacijos centras ir sanatorija

Reabilitacijos centras ir sanatorija turi tam tikrų panašumų, bet skiriasi savo veiklos pobūdžiu ir tikslu. Reabilitacijos centras – medicinos įstaiga, kurioje pacientai atgauna sveikatą po ligų, traumų ar operacijų. Čia dirba gydytojai reabilitologai, kineziterapeutai, masažuotojai, psichologai ir kiti specialistai. Reabilitacija dažnai apima individualias ar grupines mankštas, fizioterapiją, masažus ir kitas gydomąsias procedūras. Tokie centrai dažniausiai veikia su Ligonių kasomis, todėl dalis pacientų gali gauti kompensuojamas paslaugas.

Sanatorija – sveikatingumo įstaiga, kuri orientuojasi į bendrą organizmo stiprinimą, prevenciją ir sveikatinimą. Sanatorijoje taip pat gali būti gydomos tam tikros ligos, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas natūralioms gydomosioms priemonėms, tokioms kaip mineraliniai vandenys, purvo terapija, gamtos terapijos ir pan. Sanatorijoje paslaugos gali būti tiek gydomosios, tiek poilsinės, todėl dažnai čia atvyksta ir tie, kurie tiesiog nori pagerinti savo sveikatą.

Jeigu Palūšėje būtų steigiamas sanatorijos ir reabilitacijos centro derinys, tai reikštų, kad čia vyktų tiek medicininė reabilitacija (gydytojų priežiūra, kineziterapija), tiek sveikatinimo veiklos (miško terapija, vandens procedūros). Tai leistų pritraukti tiek pacientus, gaunančius kompensuojamą gydymą, tiek žmones, siekiančius prevencinės sveikatos priežiūros. Preliminariai, kad toks centras galėtų išsilaikyti, užtektų per mėnesį priimti 40 pacientų gaunančių kompensuojamą gydymą ir 10 susimokančių už prevencines sveikatos priežiūros paslaugas. 

Naujas gyvenimas Palūšėje

Galbūt bankrutavę verslai ir tušti pastatai nėra pabaiga, o naujos pradžios ženklas? Palūšė gali tapti ne tik laikina stotele turistams, bet vieta, kur žmonės atvyktų ne tik sveikti, bet ir atrasti save iš naujo, ar net kurti čia savo gyvenimus. 

Gal atėjo metas šiam kaimeliui tapti Lietuvos dvasinės ir fizinės atgaivos centru? 

Autorės nuotr.