Romantika baigiasi prie šienainio rulono: kiek iš tiesų kainuoja išlaikyti vieną karvę?

Noras turėti savo pieno šiandien atrodo visai natūralus – dalis žmonių gręžiasi į savarankiškesnį gyvenimo būdą, renkasi mažesnį vartojimą, stengiasi valgyti tai, ką patys užsiaugina. Tačiau kyla praktinis klausimas – ar Lietuvoje šių dienų sąlygomis realu laikyti vieną karvę savo natūriniame ūkyje? Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos vadovė Renata Vilimienė sako, kad tokia idėja įmanoma, tačiau ją svarstant verta iš karto sau atsakyti, ar tai bus praktiškas ar vertybėmis grįstas sprendimas.

Iššūkiai prasideda šienapjūte

R. Vilimienė pabrėžia, kad svarbiausias klausimas – ne karvės įsigijimas, o tai, kas vyks po to. Pirmasis rimtas iššūkis – pašarai.

„Įsivaizduokime, kad asmuo turi sodybą ir mažiausiai bent 3 ha žemės, nes tiek pievų reikia vienai karvei. Kitas niuansas – aplink turėtų būti ūkininkų, kurie jums padėtų pasigaminti pašarų arba jūs galėtumėte jų nusipirkti“, – pasakoja asociacijos vadovė.

Net ir turint kelis hektarus žemės, nėra taip paprasta pasiruošti šieną ar kitus pašarus, nes rankomis jau niekas nebešienauja, o technikos išlaikymas brangus. Be to, ir patys ūkininkai nesiveržia važiuoti pjauti poros hektarų net ir už atlygį.

„Tiesiog neapsimoka“, – teigia R. Vilimienė, tačiau priduria, kad šią problemą galima apeiti pašarus perkant.

Metams reikės mažiausiai 12 rulonų šienainio. Priklausomai nuo sezono vienas toks rulonas kainuoja 28-32 eurų, tačiau nepalankesniu sezonu gali tekti sumokėti ir 50 Eur už vienetą. Taigi, metams vien už rulonus sumokėsite mažiausiai nuo 336 iki 384 Eur, neskaitant atvežimo kainos.

„Reikia atkreipti dėmesį, kad reikės ir veterinarinės priežiūros: veterinarai atvyksta iš kitų miestų, už tai tenka susimokėti – kaštai vėl auga“, – pastebi pašnekovė.

Kokių dar reikės dalykų

Gyvulį reikia laikyti tvarte, todėl teks investuoti ir į jo statybą ar pritaikymą. Šaltuoju metų laiku gali prireikti šildymo, taip pat būtina pasirūpinti mėšlide, įrankiais kasdieniams darbams, o nemokantiems melžti rankomis – ir nedideliu melžimo aparatu.

Jei norėsite turėti grietinės ir varškės, teks nusipirkti nedidelį separatorių, kuris kainuoja apie 35-70 Eur.

Karvę reikės ir pagirdyti, todėl idealu turėti savo prūdą, o jei ne – tuomet vandens tiekimą. Per karščiausią vasaros dieną karvė gali išgerti ir 200 litrų vandens.

Karvei teiks duoti ir miltų, kviečių, miežių, papildų, laižalo. R. Vilimienė yra paskaičiavusi, kad mėnesiui reikia apie 100 kg premiksų. Tai atsieis apie 90 eurų mėnesiui, o metams – apie 1 080 Eur.

Visavertis aprūpinimas pašaru ir papildais yra būtinas, kad pienas būtų išties sveikas.

Pieno kokybė ir atsakomybė

Asociacijos vadovė atkreipia dėmesį, kad karvės laikymas – tai ne tik pienas, bet ir atsakomybė už gyvūno sveikatą. Dažnai žmonės įsivaizduoja, kad pakaks žolės ir vandens, tačiau realybė kitokia.

„Karvės sveikata būtina rūpintis. Jai vien žolės nebepakanka – reikia įvairių medžiagų, mineralų ir vitaminų“, – sako R. Vilimienė. Ji pastebi, kad net „ekologiško pieno“ idėja kartais susiduria su kasdienybe – pieva turi būti maistinga, o tai reiškia, kad ją taip pat reikia prižiūrėti, tręšti. Priešingu atveju, pieno nebus daug, jam truks baltymų ir kitų medžiagų.

R. Vilimienė taip pat primena ir pieno saugos klausimus. „Posakis „Sveikiausias pienas pas močiutę kaime“ nėra labai teisingas. Jei matau, kad kas nors prekiauja sūriais, o žinau, kad pienas netikrinamas ir nesinaudojama tyrimų paslaugomis, tokio sūrio nesiryžčiau pirkti jokiais būdais“, – atvirai sako asociacijos vadovė.

Laikyti galima, bet būtina registruoti

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) atkreipia dėmesį, kad nepriklausomai nuo to, ar žmogus laiko vieną karvę, ar didesnę bandą, gyvūno registravimo ir ženklinimo reikalavimai galioja visiems.

Tarnyba aiškina, kad jei žmogus įsigyja karvę, ji jau turi būti suženklinta ir registruota Ūkinių gyvūnų registre pagal nustatytą tvarką. Jei laikomas neregistruotas ar neženklintas gyvūnas, taikoma administracinė atsakomybė.

„Nepriklausomai nuo laikomų gyvūnų skaičiaus, ūkinių gyvūnų laikytojai yra tikrinami planine ir neplanine tvarka“, – pažymi VMVT.

Gyvūnų gerovės klausimu tarnyba pabrėžia, kad negalima išskirti vieno svarbiausio kriterijaus. „Pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad gyvūnai nebūtų sužaloti ir nėra grėsmės jo gyvybei, kad būtų apsaugoti nuo kančios ar žiauraus elgesio, taip pat svarbu, kad gyvūnas turėtų pakankamai vandens (vanduo turi būti švarus ir lengvai prieinamas) ir pašaro (kokybiškas ir atitikti pagal gyvūno rūšį, amžių ir fiziologinę būklę), taip pat labai svarbios yra ir laikymo sąlygos: jo guolis turi būti sausas ir švarus, taip pat svarbus ir plotas, ventiliacija ir temperatūra“, – vardija tarnyba.

Kartu VMVT nuramina – jei pienas vartojamas tik šeimos reikmėms, papildomi maisto tvarkymo reikalavimai netaikomi. Tačiau situacija pasikeičia, jei produktai pradedami parduoti ar atiduoti kitiems.

„Jei pienas naudojamas tik savo šeimos reikmėms, jam netaikomi jokie reikalavimai, tačiau nuo to momento, kai pieną ir/ar pieno produktus parduoda ir/ar atiduoda kitiems asmenims, tai jau vadinasi tiekimas į rinką“, – akcentuoja VMVT.

O jei pirkti pieną iš ūkininkų?

Vienos karvės laikymas šiandien – nebe tik nostalgiškas prisiminimas iš senelių laikų. Tai sprendimas, reikalaujantis žemės, pašarų, kasdienio darbo, žinių ir papildomų išlaidų.

Vis dėlto tiems, kurie sąmoningai renkasi lėtesnį gyvenimo būdą, nori patys užsiauginti ir pasirūpinti savo maistu, tai gali būti alternatyva.

Viskas priklauso nuo motyvacijos. „Auginti vieną karvę ir turėti savo pieno tikrai įmanoma. Bet tam reikia daug vidinės motyvacijos ir finansinės paspirties“, – sako asociacijos vadovė R. Vilimienė ir priduria, kad natūriniam ūkiui išeitimi gali būti jos pačios patirtis.

„Jei, atsižvelgiant, į tai kas išvardinta, žmogus nuspręs, jog jam neįmanoma laikyti karvės arba tai pasirodys pernelyg brangu, galima natūralų pieną nusipirkti iš ūkininkų ir iš to pieno pasigaminti grietinės arba varškės“, – teigia R. Vilimienė.

Ji tikina, kad atsisakiusi nuosavo pieno ūkio, kai kyla noras, savaitei nusiperka 10 litrų žaliavinio pieno. Separatoriaus pagalba iš tokio kiekio ji pasigamina apie 0,5 litro grietinės. „Iš likusio pieno pasigaminu apie 700 gramų varškės. Todėl ačiū Dievui, kad turiu kaimynes, kurios dar laiko karvutes“, – sako R. Vilimienė.

Žaliavinio pieno kaina pas ūkininkus, priklausomai nuo tarpusavio santykio ir susitarimo  kainuoja nuo 1 iki 2,20 Eur už litrą.

Vienos karvės laikymas šiandien – tai ne grįžimas į senus laikus, o sąmoningas pasirinkimas gyventi kitaip. Tai sprendimas, reikalaujantis ne tik meilės gyvūnui, bet ir laiko, pinigų bei kasdienės atsakomybės.

Todėl nuosavas pienas vis dažniau tampa ne būtinybe, o vertybe – tokia, kurią kiekvienas įvertina pagal savo galimybes ir motyvaciją.

Būtinai apsilankykite ir mūsų "Facebook" grupėje "Natūrinis ūkis I Auginam sau", kur dalinamės apie patirtį ir geriausias praktikas, kaip kuo mažiau priklausyti nuo prekybos centrų bei maksimaliai apsirūpinti maistu patiems.