Žiniasklaida, ypač valstybinė, išlaikoma iš biudžeto, tai yra, iš visų mūsų kišenės, skelbė, kad tauta suprato ir palaikė protestuojančius ūkininkus. O kurie nesuprato ir nepalaikė, tie nieko neišmano apie kaimą ir jo reikalus.

Apie palaikančiųjų gausą žurnaliūgos sprendė pagal apklausas. Bene tiksliausią (čia ironija, jeigu kas) apklausos būdą taiko Lietuvos nutautinimo radijas. Ir paprastą: išeina žurnaliūga su mikrofonu į gatvę ir klausinėja praeivių, ką jie mano apie vieną arba kitą opią (žurnaliūgos manymu) problemą. Radijas girdi tautos balsą.

O kas dienos metu Vilniuje gatvėmis valkiojasi? Bedarbiai, valkatos ir dar, stoties rajone, žinomos moterys. Taigi taigi, kaipgis.

Dėl to, kad Vilnius kaimo nesupranta. O kas Vilniuje gyvena? Juk tie patys kaimiečiai. Na, pripažinkime, protingesnieji. Nuo senų laikų taip buvo, iš pradžių, prieš šimtmetį, protingiausią vaiką tėvai į mokslus leisdavo, paskui, ypač sovietmečiu, jau patys vaikeliai tuntais patraukė į sostinę aukštojo (diplomo), o kaime liko tie, kurie nesugebėjo niekur įstoti, nebent į „proftefkę“. Liūdna tikrovė.

Apie tai, kodėl ūkininkai protestavo, ir svarbiausia – kieno sąskaita visi tie jų reikalavimai turėjo būti tenkinami, kažkaip mažokai buvo kalbama. Kam tai įdomu? Svarbiausia – palaikyti vargšus.

Jeigu pabandysite visažinyje gūgle sužinoti, kokios yra vidutinio ūkininko pajamos ir ypač pelnas, kiek mokesčių jis sumoka valstybei, jums teks skaudžiai nusivilti. Tai yra baisi paslaptis, kurios jokios slaptosios tarnybos atskleisti nesugeba.

Man pavyko rasti tik vieną skaičiuką: sužinojau, kad vienas hektaras kviečių duoda nuo 2 iki 5 tūkstančių litų, nelygu žemės derlingumas, grynųjų, tai yra, atskaičius absoliučiai visas išlaidas, pajamų. 

Matote, šitas skaičiavimas dar litais. Jeigu paversime eurais, gausime, vidutiniškai, tūkstantį eurų iš hektaro. Taip, kai kas pradės verkti, kad viskas pabrango (lyg tie patys kviečiai nebūtų pabrangę), tad nusileiskime iki 500 eurų. Turi vargšas ūkininkas 100 hektarų – per metus įsideda į kišenę 50 tūkstančių eurų.

Štai vidutinis ūkininkas Petras turi 200 hektarų, bet javus augina tik 100 hektarų, kitas hektaras skirtas avims, kurios, pasak Petro, pelno neduoda, „išeina į nulį“. Taigi tas Petras pelno per metus kaip tik ir turi 50 tūkstančių eurų. Ar tai daug, ar mažai 4 tūkstančiai eurų po mokesčių kas mėnesį – spręskite patys.

Beje, dar vienas skaičiukas. Kažkada europarlamentarė Aušra Maldeikienė rašė, kad Lietuvos ūkininkai yra vieninteliai Europos Sąjungoje, nemokantys pajamų mokesčio nuo gautos europinės paramos. Čia irgi be komentarų, kaip perskaičiau, taip užrašiau, visos pretenzijos Aušrytei.

O čia valdžia vargstančius ūkininkus nusprendė dar labiau prispausti. Sugalvojo, kad žymėtas, taigi pigesnis, dyzelinas turi būti naudojamas tik žemės ūkio technikai. Kaip čia išeitų, ir į mašininkę nebegalėsi pigesnio dyzelino įsipilti, ar tai ne taip?

Ūkininkas Petras į protestą atvažiavo padėvėtu „Land Rover“. Tokios mašinikės 100 km sunaudoja nuo 8 iki 20 litrų dyzelino, neturiu supratimo, kiek ryja Petro „roveris“. Bet daugiau, negu golfukas, a ne? Dabar ūkininkas Petras negali, naudodamas šią mašiną žemės ūkio reikmėms, pavyzdžiui, maišiukui grūdų į turgų nuvežti, pigesnio dyzelino įsipilti. Skriauda. 

Šiaip tai Petras sakė, kad jo mašina pigi, kiekvienas per porą metų galėtų tolią nusipirkti. Pažiūrėjau kainas, paskaičiavau savo pensiją, atėmiau, kiek išleidžiu pilvui ir sveikatai – na, nelabai, bet tiek to. Užtat mane maloniai nuteikė Petro mašinos numeris „AVELA1“. 

Girdėjau, kad toks vardinis numeris kainuoja 2500 eurų. Pagalvojau – taigi kiekvienas ubagas galėtų tokį prie savo mašinos prisisukti. Sakysim, UBAGS1. Matytųsi, kad važiuoja socialiai remtinas, o ne koks nors AVINS.

O kodėl, beje, socialiai remtiniems, gal ir net pensininams, valdžia negalėtų žymėto dyzelino ir benzino, taigi pigesnio, be akcizo, pardavinėti? Tegul ten viršuje susimąsto apie tai, kitaip suvažiuos vargšai į Vilnių protestuoti. Įsivaizduojate, stovi prie Vyriausybės milžiniška eilė „golfukų“, per visą Gedimino prospektą, ir kiekvieno numeris – UBAGS, o skaičius – pradedant vienetu, ir taip iki begalybės.

Taigi, ūkininkai išsikovojo, kad žymėto dyzelino naudojimo tvarka būtų pakeista, žinoma, jų naudai. Čia, taip sakant, tik pradžia. 

Dar dėl saugomų teritorijų – irgi bus atsižvelgta į ūkininkų reikalavimus. Nes, matote, ūkininkų kaltinimai yra nepagrįsti. Sakoma, jie ežerų ir upių pakrantes iki vandens suarė. Šmeižtas, nė vienas ūkininkas savo traktoriumi (ne kokiu nors „bielorusu“) iki vandens nevažiuos, kad neįvirstų.

Dėl daugiamečių pievų atkūrimo… Čia verkiama, girdi, per 23 metus Lietuva neteko daugiau kaip pusės atvirojo kraštovaizdžio paukščių. Na, ir kas iš tų paukščių? Jie tik varguoliui artojui ant galvos, atleiskit, šika. Dar ir vabalėlius visokius padės skaičiuoti, dulkina jie ten, žinote. Nemokykit mūsų, kas ir kaip dulkina. Kas iš pievos – tik šienas, čia ne uždarbis, o ūkininkui reikia tautą maitinti.

Valdžia, girdi, pažadėjo spręsti ir daugiamečių pievų problemą, kitaip tariant, leisti daryti ką nori. Briuselis mūsų ūkininkams nenurodinės, štai taip.

Sakote, ūkininkai pinigus už tai, kad pievų nears, paėmė, o dabar nori tai pamiršti? Neskaičiuokite svetimų pinigų, rūpinkitės kitais dalykais, sakysim, savo šimtamečiais medžiais. Nepatinka – važiuokite į Vilnių protestuoti. Neturite už ką? Na, nejaugi, matote, vargšai ūkininkai turėjo. Pasistengti reikia, kitaip iš valdžios nieko negausite.

Beje, kieno sąskaita visi tie reikalavimai bus tenkinami? Taigi kaip visada, mūsų visų, nes jeigu vieniems bus duota, tai iš kitų bus atimta, ar ne panašiai jau Biblijoje buvo parašyta? 

Tiesa, sakoma, jog Vilniuje ūkininkai skandavo, kad jiems gėda. Viskuo galiu patikėti, bet šituo – ne.