Gulbinėnuose – Tomos žaislai, Dariaus šparagai ir savomis rankomis kuriamas gyvenimas

Gegužė jau ritasi į antrą pusę, tačiau šiluma ateina nenoriai. Todėl ir Gulbinėnuose gyvenančių Tomos bei Dariaus Martinaičių šparagų laukas bunda lėtai: pirmieji ūgliai jau kalasi į paviršių, bet tikrojo darbymečio dar tenka palaukti.

Iki šiol Tomą Martinaitienę daugelis pažinojo kaip rankomis nertų „ToToys“ žaislų kūrėją, kurios darbai keliauja ne tik po Lietuvą, bet ir į tolimiausius pasaulio kraštus. 

Tačiau šįkart pasakosime ne apie siūlus ir vąšelius, o apie šparagus. Tiksliau – apie žmones, kurie drąsiai neria į kasdienybę, nebijo eksperimentuoti ir tikina, kad nėra nieko geriau už gyvenimą atokiame kaime. O jeigu ko nors trūksta, Toma ir Darius susikuria patys.

Likti užsienyje niekuomet nesvarstė Beveik prieš du dešimtmečius Toma ir Darius išvažiavo uždarbiauti į Daniją. Planavo mėnesiui, tačiau laikinas išvykimas virto šešeriais metais.

Nors finansiškai svetur sekėsi gerai, pasak Dariaus, minties likti Danijoje visam laikui jie niekada rimtai nesvarstė. 

Į Lietuvą Martinaičiai grįžo 2013 metais. Galėjo rinktis gyvenimą didmiestyje, tačiau pasirinko Gulbinėnus – Dariui nuo vaikystės pažįstamą kaimą. 

– Miestas manęs netraukia. Triukšmas, spūstys, nuolatinis skubėjimas… Kartais vien tam, kad nuvažiuotum iš vieno miesto galo į kitą, prireikia valandos. O čia per tiek laiko aš jau galiu atsidurti Panevėžyje. Čia gali gyventi ir mėgautis ramybe, – tikina Darius.

Naktimis – kepykla, dienomis – žaislai 

Pirmuosius žaislus Toma pradėjo nerti grįžusi iš emigracijos. Reikėjo dovanos – ne pirktinės, ne atsitiktinės, o sukurtos savo rankomis. Taip prasidėjo eksperimentai, vėliau išaugę į „ToToys“ veiklą. 

2017–2018 metais Toma dirbo „Biržų duonoje“ – kepė šakočius, kaneles. Darbas dažnai būdavo naktinis. Grįžusi namo ir trumpai numigusi, ji sėsdavo prie siūlų. 

– Iš pradžių tai buvo tik pomėgis. Gaminti žaislus mokiausi savarankiškai – iš interneto, žiūrėdama vaizdo pamokas, bandydama ir klysdama. Vieni žaislai pavykdavo greičiau, kitus tekdavo ardyti ir nerti iš naujo, – prisimena Toma. 

Pamažu formavosi jos braižas – švelnus, žaismingas, atpažįstamas. 

Rankų darbo žaislas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas. Pakanka kiek kitaip išnerti akį ir pasikeičia visa žaislinio gyvūno nuotaika. Todėl Tomai teko mokytis ne tik nerti, bet ir pajusti charakterį – kada žaislas tampa „gyvu“, o kada dar tik siūlų forma. 

Žaislų daugėjo. Juos pamatydavo artimieji, draugai, pažįstami. Vienas paprašydavo nunerti dovanai, kitas – vaikui, trečias – dar kam nors. Tačiau tuo metu tai dar nebuvo pragyvenimo šaltinis – labiau hobis, kuriam moteris skyrė visą laisvą laiką. 

Viskas pasikeitė tada, kai Toma sulaukė pasiūlymo vėl išvykti į Daniją – ten pat, kur su Dariumi jau buvo dirbę anksčiau. Iš Lietuvos ji išvažiavo dar dirbdama kepykloje, tačiau grįžusi į „Biržų duoną“ nebesugrįžo.

– Pagalvojau, kad noriu tik gaminti žaislus, – pasakoja Toma. 

2018 metais atsirado „ToToys“ feisbuko puslapis. Nuo tada Tomos žaislai ėmė keliauti ne tik pas artimuosius ar pažįstamus, bet ir pas žmones, kurie ją atrasdavo socialiniuose tinkluose. 

Danija iš Tomos ir Dariaus gyvenimo vis dėlto nedingo. Iki užpernai jie kasmet maždaug šešioms savaitėms – nuo gegužės pradžios iki Joninių – važiuodavo skinti šparagų. 

– Su savimi veždavausi pilną bagažinę siūlų. Ten nerdavau ir pardavinėdavau Danijoje gyvenantiems lietuviams, – šypsosi Toma.

Ar iš to galima gyventi? 

– Galima, – nedvejodama atsako Toma. – Tik man daug nereikia. 

Per dieną ji paprastai pagamina vieną žaislą. Kartais tai mažas pakabukas, kartais – didžiulė pagalvė. 

Nemaža dalis užsakymų keliauja į Jungtines Amerikos Valstijas. Amerikiečiai, pasak Tomos, apsisprendžia greičiau, o lietuviai daugiau klausia, atidžiau derina spalvas ir smulkmenas. Tačiau tai turi ir gerąją pusę – Lietuvoje didesnė siūlų pasiūla, todėl galima kurti įvairesnius, spalvingesnius žaislus. 

Vieni labiausiai atpažįstamų Tomos darbų – avytės. Minkštos, garbanotos, žaismingos, kiekviena su sava išraiška. Viena atrodo linksmesnė, kita švelnesnė, trečia – lyg truputį išdykusi. Tokios smulkmenos reikalauja laiko, todėl rankų darbo žaislas ir negimsta greitai.

Žaidimai, subūrę kaimą 

Gulbinėnuose Toma ėmėsi dar vienos iniciatyvos – subūrė stalo žaidimų klubą. Idėja gimė iš asmeninio pomėgio. Per šeimos susitikimus Tomos sesers draugas vis atsiveždavo naują stalo žaidimą, kelis jų padovanojo, pamokė taisyklių. Ilgainiui Toma suprato: namuose žaidimų jau yra, bet trūksta žmonių, su kuriais būtų galima žaisti. 

– Žaidimų turėjome, bet ne visada buvo su kuo žaisti. Nebent atvažiuodavo draugų, bet ir jie ne visi yra šios pramogos mėgėjai, – pasakoja Toma. 

Gulbinėnuose Toma įsteigė stalo žaidimų klubą. Gulbinėnų bibliotekos nuotr.

Ji parašė Gulbinėnų bibliotekos vedėjai Rimai Mačiukienei ir paklausė, ar būtų galima vakarais susirinkti bibliotekoje pažaisti. Idėja prigijo iš karto – į pirmąjį susitikimą atėjo apie penkiolika žmonių. 

– Pirmieji žaidėjai buvo nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties, – šypsosi Toma. 

Dabar klubas veikia jau trečius metus, jo nariai renkasi kartą per mėnesį. Žaidimų kolekciją Toma ir Darius kaupia patys: perka, mokosi taisyklių, o paskui moko kitus. Per susitikimus sutuoktiniai dažniausiai nesėda prie vieno stalo – eina ten, kur žmonėms labiausiai reikia pagalbos. 

– Šį klubą sugalvojau todėl, kad labai norėjau žaisti. Bet pati ten mažiausiai žaidžiu, nes nuolat turiu bėgioti nuo vieno stalo prie kito ir aiškinti, kas ką turi daryti, – kvatojasi Toma.

Nuo kaktusų iki šparagų 

Dariaus kelias į daržininkystę prasidėjo ne nuo šparagų. Dar vaikystėje jis augino įvairiausius kaktusus, o pirmąsias rimtas ūkio pamokas gavo Gulbinėnuose, pas močiutę. 

Darius šypteli: tiems, kurie daržininkystę įsivaizduoja kaip lengvą pasikapstymą lysvėje, reikėtų bent vieną sezoną pabandyti rimtai padirbėti.

– Daržininkystė – net labai vyriškas užsiėmimas. Labai daug sunkaus darbo reikia įdėti, kad mažas daigelis virstų vaisiumi ar daržove, – sako jis. 

Gulbinėnuose gyvenusi močiutė buvo patikėjusi paaugliui anūkui rūpintis visu savo ūkiu. 

– Ji gaudavo 320 litų pensijos. Dvidešimt pasilikdavo sau, o tris šimtus atiduodavo man. Ir aš su tais pinigais turėjau suktis – pirkti kiaules, vištas, pasėti, nukulti. Žiemą būdavo gerai, nes išlaidų mažiau, bet pavasarį, kai viskas prasidėdavo iš naujo, reikėdavo santaupų. Tai buvo labai geros pamokos, – pasakoja Darius. 

Pirmasis rimtesnis derlius jau ruošiamas pirkėjams. Asmeninio albumo nuotr

Pirmas rimtesnis Martinaičių bandymas ūkininkauti buvo 2008 metais, kai jie pasodino beveik hektarą šilauogių. Tuo metu jos Lietuvoje dar buvo gana naujas, ne visiems pažįstamas augalas, o žinių apie jų auginimą buvo gerokai mažiau nei dabar. 

Į šį sumanymą šeima investavo apie 20 tūkstančių litų. Tačiau šiandien Darius atvirai sako: koją pakišo žinių trūkumas. 

– Kai trūksta žinių, iš pradžių kažką padarai ne taip, o paskui ištaisyti klaidas jau labai sunku. Mūsų atveju, norint viską išgelbėti, ko gero, būtų reikėję investuoti dar tiek pat. Gal net pigiau būtų buvę sodinti lauką iš naujo, – svarsto Darius. 

Dabar jis pripažįsta: šilauogėms reikalingų sąlygų tada jie iki galo neįvertino. Krūmai buvo pasodinti ne visai tinkamoje vietoje ir ne tokioje dirvoje, kokios jiems reikėjo. Prie nesėkmės prisidėjo ir tai, kad dalį laiko Toma su Dariumi buvo Danijoje, todėl negalėjo nuolat prižiūrėti plantacijos.

Pasamdyti žmonės šilauoges turėjo ravėti rankomis, tačiau ėmėsi kauptukų ir pažeidė paviršines augalų šaknis. Galiausiai 2018 metais lauką teko užarti. 

Grįžę iš Danijos Martinaičiai nesiliovė bandę. Prie namų jie pasistatė nemažą šildomą šiltnamį ir jame augino agurkus. Kadangi šiltnamis buvo šildomas, agurkai užaugdavo gerokai anksčiau nei įprasta. Beveik visą derlių nupirkdavo Gulbinėnų gyventojai. 

Šparagų idėja parsivežta iš Danijos 

Šparagus Toma ir Darius pažino ne iš katalogų ar seminarų, o Danijoje, kur dirbo juos auginančiuose ūkiuose. Matė, kaip jie auginami, skinami, ruošiami parduoti, kokia yra jų paklausa. 

Ten ir kilo mintis: o kodėl nepabandžius šparagų užsiauginti patiems? 

Danijoje Martinaičiai matė, kad šparagų sezonas trumpas, todėl pirkėjai laukia ne bet kokios daržovės, o pirmojo šviežio pavasario derliaus. Darius sako, kad Lietuvoje ši rinka dar tik auga. 

– Kad būtų patenkinta mūsų šalies rinka, reikėtų apie 300 hektarų šparagų. Šiandien, mano žiniomis, jų auginama tik apie 30 hektarų, – sako jis. 

Į šį bandymą Martinaičiai leidosi kartu su bičiuliu Jonu Šatu. Šparagus pasodino 2024 metais. Pradėjo nuo 12 800 dvejų metų amžiaus šaknų, už kurias sumokėjo apie 3 tūkstančius eurų. Jomis apsodino apie hektarą žemės.

Šparagų sezonas trumpas, todėl svarbiausia – laiku nuskinti ir pirkėjams pasiūlyti kuo šviežesnius ūglius. Aidos GARASTAITĖS nuotr

Šiemet jie tikisi pirmojo rimtesnio derliaus. Tačiau, kaip ir visur žemdirbystėje, paskutinį žodį taria gamta. Šis pavasaris dar kartą parodė, kaip stipriai šparagai priklauso nuo šilumos: vos atšilus jie ėmė kilti akyse, bet vėsai sugrįžus augimas sustojo. 

Pats augalas, pasak augintojų, nėra labai reiklus. Jo šaknys leidžiasi giliai, todėl vandens trūkumas šparagams nėra toks pavojingas kaip kai kurioms kitoms daržovėms. Tačiau derliaus laikas trumpas ir intensyvus. 

Šparagai skinami maždaug nuo gegužės 10-osios iki Joninių. Vėliau augalui leidžiama auginti lapiją ir kaupti jėgas kitam sezonui. Būtent todėl skynimas negali tęstis tol, kol iš žemės kyla nauji ūgliai.

– Augalas nežino, kad jam reikia nustoti augti. Tai daro augintojas, kad jo nenualintų, – aiškina Darius.

Šiuo metu Martinaičių ūkyje – pats darbymetis. Reikia skinti, rūšiuoti stiebus, pasirūpinti laikymu. 

Tinkamomis sąlygomis šparagai gali išsilaikyti iki savaitės. Tačiau Toma ir Darius pirkėjams pataria tiek nelaukti. Jų įsitikinimu, šparagus geriausia valgyti kuo šviežesnius – tada geriausiai atsiskleidžia ir skonis, ir trapumas. 

Šiame darbe daug rankų darbo. Šparagus reikia laiku pastebėti, nupjauti, atrinkti, surūšiuoti. Kaip ir Tomos žaislų pasaulyje, čia nėra vietos skubotam „bet kaip“. Skirtumas tik tas, kad žaislą galima pabaigti rytoj, o šparagus, atėjus laikui, reikia skinti tuoj pat.