Kaimo gyvybė – pačių kaimiečių reikalas…

Nuo senų laikų mėgstu nuo Kavarsko link Ukmergės plento pravažiuoti kairiuoju Šventosios upės krantu, per Judinio tiltą, Šerius, Pravydžius ir Jakšiškį.

Šį kartą važiavau lyg ir rašyti apie didžiausią kairioje Šventosios pusėje esančią Kavarsko seniūnijos gyvenvietę Šerius, bet ilgiau prasimaliau po dvarus – apleistą Jakšiškio kompleksą bei Jokubavos dvaro griuvėsius.

Veikė krakmolo gamykla

Šerių gyvenvietė – buvusio Jakšiškio tarybinio ūkio centras – dar visai gyvas kaimas. Yra biblioteka, bendruomenės namai, parduotuvė. Jakšiškyje – blogiau… Apskritai, kai kažką įvertini kaip visišką skylę, turi turėti atramos tašką. Vilniečiams ir Anykščiai yra provincija, jau nekalbant apie Kavarską. Bet Šerių gyventojams Kavarskas nėra užkampis. O jei gyveni Jakšiškyje – už kelių kilometrų esantys Šeriai yra civilizacijos židinys.

Jakšiškyje ypač daug griuvėsių. Kaimas tarytum prisiderino prie apleisto dvaro – sugriuvo dvaro tvartai, paskui juos gūžiasi ir medinių kaimo namų stogai.

Pagrindiniai mediniai Jakšiškio dvaro rūmai dar su stogu ir dar vis gyvenami. Juose įsikūrusio žmogaus nesutikau, bet kad dvaras gyvas, savo lojimu signalizavo keturi šunys.

O mūriniame namelyje, šalia pagrindinių dvaro rūmų gyvenantis Alvydas Mikoliūnas „Anykštai“ sakė, kad pagal pirminę paskirtį jo namelis buvo dvaro virtuvė.

Jakšiškio dvarą Smetonos laikais valdė Stanislovas Grinhofas, dvare veikė krakmolo gamykla. Iki šiol yra išlikęs krakmolo gamykloje naudoto vandens baseino statinys ant įėjimo, į kurį įspausti statybos metai: 1933. Krakmolo gamykloje dirbo ir Jakšiškio, ir gretimų kaimų žmonės. Beje, dvarininką kaimiečiai vadino ne Grinhofu, o paprasčiau, lietuviškiau – Gringa. Nurodoma, kad krakmolo biznis Grinhofui-Gringai buvęs labai pelningas, tačiau šalia dvaro nėra arba bent jau nėra išlikusių kažkokių ypatingos prabangos ženklų. Užėjus sovietams dvarininkas S. Grinhofas buvo ištremtas į Sibirą, dvaras nacionalizuotas.

A. Mikoliūnas pasakojo, kad dvaro rūmuose buvo įkurdinta kolūkio kontora, paštas, įrengti butai.

Ūkiniai dvaro pastatai taip pat pritaikyti kolūkio reikmėms. Pasak A. Mikoliūno, kolūkio laikais pastatai perstatyti, o po 1990-ųjų dalis pastatų atiteko pajininkams ir šie ardė ne tik sovietinę statybą, bet ir smetoninę…

Kitas keli kilometrai nuo Šerių buvęs Jokubavos dvaras – visiškai sugriautas. Vidury laukų išlikę tik pastatų fragmentai. Paskutiniai Jokubavos dvaro savininkai Brazauskai valdė apie 300 ha žemės.

Biblioteka – gyvybės centras

Šerių kaimas – viena didžiausių Kavarsko seniūnijos gyvenviečių. Jame dar yra apie 150 gyventojų. Kaimas pagal išplanavimą yra tipinis nedidelio kolūkio centras. Šeriai buvo tarybinio ūkio ne kolūkio centru, bet skirtumai tarp šių ūkių buvo tik teoriniai. Kolūkiečiai buvę neva savo ūkio dalininkai, o tarybinių ūkių darbuotojai – laisvai samdomi. Na ir tarp kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenviečių išplanavimo skirtumus galbūt įžvelgtų tik koks sovietmečio urbanistikos ekspertas.

Šeriuose buvo pastatyta kontora, dviaukštis darželio-mokyklos pastatas, parduotuvė. Pastatyti ir keli daugiabučiai (gal greičiau keliabučiai) namai.

Nei mokyklos, nei vaikų darželio Šeriuose, žinoma, nebėra. Vienintelė etatinė valstybės finansuojama Šerių darbuotoja yra bibliotekininkė Virginija Jakučionienė. Biblioteka įkurta buvusios mokyklos pastate, o ta pastato dalis, kurios nereikia bibliotekai, yra skirta bendruomenei.

Biblioteka yra pagrindinis Šerių kultūros židinys. Žmonės į biblioteką užsuka ir prie kompiuterių pasėdėti, ir laikraščių paskaityti, ir pasišnekėti. Man bebūnant bibliotekoje, į ją užėjo pora su dviem vaikais, mažieji iškart įniko į kompiuterius. O vyresniųjų paklausiau, kuo jie pirmiausia skųstųsi rajono valdžiai, jeigu ši ryžtųsi aplankyti Šerius. Ir bibliotekos lankytojai, ir pati bibliotekininkė svarstė, kad visgi didžiausia Šerių apylinkių problema yra keliai – pavasarį ir rudenį duobėti, žiemą – dažnai ilgam užpustyti.

„Valdžia daugiau dėmesio galėtų skirti keliams. Ne apie seniūną kalbu. Seniūnas Aurelijus Radzevičius rūpestingas. Kalbu apie aukštesnę valdžią“, – dėstė bibliotekininkė V. Jakučionienė.

Pasak bibliotekininkės, Šerių gyventojai skaito bestselerius – Mary Higgins Clark, Nora Roberts ir Coollen Hoover knygas. Kurių pageidaujamų knygų nėra vietinėje bibliotekoje, jos parvežamos iš Anykščių.

„Vaikus labai veikia „Skaityk skaniai“ akcija. Vaikas ateina į biblioteką, skaito, užsiregistruoja ir tada skaitytojo numeriukas dalyvauja loterijoje. Jau trys dalyviai iš Šerių filialo laimėjo ir gavo skanius prizus, kuriuos įsteigė Anykščių kavinės“, – dėstė bibliotekininkė.

Galima nupirkti Judinio malūną

Iš Kavarsko važiuojant į Šerius tenka važiuoti mediniu tiltu. Tiltas per Judinio tvenkinio užtvanką pastatytas 1960 metais. Nuo to laiko tiltas kelis kartus remontuotas ir dabar jis atrodo naujai, bet archajiškai – ant skersinių medinių sijų vėl išilgai paklotos lentos.

Sunkiai technikai šiuo tiltu važiuoti draudžiama – stovi ir kelio ženklas, ribojantis sunkiasvorės, sunkesnės nei 3,5 tonos svorio technikos eismą.

Skelbimų portaluose paskelbta, kad parduodamas prie pat Judinio tilto esantis namas, buvęs malūnas. Už malūną, kuris parduodamas kartu su 14,9 ha žemės prašoma 129 tūkst. eurų.

Iš tvenkinio per užtvanką į Šventosios upę skubantis Judinio upelio vanduo ošia. Nežinau, ar ošimas yra privalumas – vienus jis gal veiktų meditatyviai, bet kažką gali ir erzinti. Man, pavyzdžiui, traukinio stuksenimas į bėgius yra tarytum muzika, bet suprantu ir tuos, kurie šito garso tiesiog negali pakęsti.

Seniūnija per dvidešimt metų prarado kone pusę gyventojų

Ilgametis Kavarsko seniūnas, dabar šio miestelio (miesto) seniūnaitis Algirdas Gansiniauskas „Anykštai“ sakė, kad Šerių bendruomenė yra aktyvi, todėl šiame kaime dar yra ir gyvybės. „2004 metais Kavarsko seniūnijoje pagal sąrašus gyveno 4 tūkst. 105 žmonės, dabar – 2 tūkst. 273. Tuo viskas ir pasakyta. Kaimai miršta. O jeigu dar ir bendruomenė pati nenori krutėti, tada viskas“, – dėstė buvęs Kavarsko seniūnas.

Paklaustas apie Jokubavos ir Jakšiškio dvarus A. Gansiniauskas kalbėjo, kad dar prisimena, kaip dabar jau negyvenamoje Jokubavoje, šalia dvaro pastatytame daugiabutyje, gyveno moteris su vaikais. Bet kai šeima išvyko, labai greitai ir paskutinis Jokubavos namas buvo suniokotas, vagys išardė, išdraskė viską, ką galima priduoti į metalo supirktuvę.

A. Gansiniauskas ironizavo, kad „mūsų laikais dėžė alaus būdavo perkama tik prieš vestuves ar prieš krikštynas, o dabar yra tokių veikėjų, kurie po dvi „apkabas“ „bambalių“ perka kone kasdien.“ Tiesa, pasak buvusio seniūno, senoji rimtų gėrėjų karta jau baigia išmirti, o tarp jaunesnių žmonių stipriai geriančių nėra daug.

Jakšiškis, pasak A. Gansiniausko, ir sovietmečiu turėjo prastą vardą – į šią pagalbinę tarybinio ūkio gyvenvietę dažnai kėlė ne pačius geriausius kadrus, kad jie būtų toliau nuo akių.

Pasak A. Gansiniausko, Šeriai prie Kavarsko tarytum priartėjo tik kai buvo nutiestas asfaltas. 6 kilometrai gražaus asfaltuoto kelio ne tas pats, kas 6 kilometrai duobėtu žvyrkeliu.