Parduotuvė, kurią vadina ir paštu, ir bažnyčia
Išgirdus tokį pavadinimą, tikriausiai daugelis iš jūsų nusijuokė ir pagalvojo – kur tokią parduotuvę galima rasti ir kaip ji atrodo? O ši parduotuvė yra visai ne toli Kėdainių, Sirutiškio kaime. Ją įkūrė dvi draugės: Jūratė ir Vilma.
Nusprendė imtis verslo
Baigusios mokslus, ištekėjusios ir užauginusios vaikus šios dvi draugės nusprendė imtis verslo. Abi pardavimo patirties turėjo, tik dirbo skirtingose parduotuvėse.
Kai užsidarė UAB „Agrota“ Jūratė gavo pasiūlymą išsinuomoti šią parduotuvę. Po ilgų abejonių tokiu pasiūlymu ji pasidalino su savo drauge Vilma. Pasvarsčiusios jos nutarė surizikuoti ir ilgai netrukus ėmėsi bendro verslo.
Pradžioje darbus tęsė su nuomos sutartimi, o vėliau nusipirko visą parduotuvę. Tapo ne tik parduotuves savininkės, bet ir darbuotojos.
Buvo lengva, bet tuo pačiu ir sunku
„Viską pradėjom vienos, be vyrų. Pradžia buvo sunki, pinigų nebuvo, prekių taip pat ne per daugiausia, kadangi, tai ne valstybės įmonė, viską išlaikėm iš savo lėšų. Pasisekė dėl to, kad iš UAB „Agroto“ verslą perėmėm su tiekėjais ir prekėmis, bet ir pačios važiuodavom prekių atsivežti į bazes. Turėjome barą ir maisto prekių parduotuvę, žmonių kaime buvo daug ir pirkėjų daugiau ateidavo, o dabar viskas pasikeitė – žmonių sumažėjo, daug yra dirbančių mieste, tai ten ir nusiperka maisto. O ir jaunimas išvažiavo į užsienį dirbti, kiti išėjo „anapilin“.
Sunkiai išsilaikome, bet dirbame dėl žmonių. Tikimės, kad žmonės džiaugiasi, kad esame“, – viliasi Jūratė ir Vilma.
Prekiauja viskuo
„Parduodame viską, ką atsivežame. Jau žinome ko mūsų žmonėm reikia. Perka mėsą, koldūnus, kiaušinius, kačių, šunų maistą ir ūkines prekes: žvakes, grėblius, o ir laistytuvų turėjom – viską pardavėm. Mūsų parduotuvė yra tokia „darau valgyt ir baigėsi namuose sviestas“, tai lekiu į parduotuvę. Atvažiavo svečias, reikia saldainių – ateini ir nusiperki“, – su šypsena kalba pašnekovės.
Atliekamos visos paslaugos
Savininkės pasakoja, kad jų parduotuvėje atliekamos visos paslaugos. Žmonės čia mokesčius sumoka, laikraščius per „Perlo“ terminalą užsiprenumeruoja ir nusiperka visko, ko reikia. Jeigu nėra tokių prekių, kokių žmogus nori, parduotuvės savininkės stengiasi nuvažiuoti, surasti jas ir atvežti.
Be to, parduotuvės šeimininkės ir žmonių nuoskaudų išklauso. Čia nėra nei vieno svetimo, visi savi, per darbo metus užaugintos trys kartos. Kaip moterys sako „Tai mūsų vaikai“.
Pardavėjos yra gerbiamos ir mylimos kaimo gyventojų. Čia žmonės ateina ne tik duonos nusipirkti, bet ir savo išgyvenimais pasidalinti. Kaip vienas kalbintas kaimo gyventojas pasakė: „Čia tarsi antri namai, kur visada būsi laukiamas. Ateinu ne tik apsipirkti, bet ir puodelį arbatos išgerti, pasikalbėti.“
„Mes esam kaimo parduotuvė, paštas ir bažnyčia. Mus taip vadina vietiniai. Kuriuos reikia, išklausom, kuriuos reikia, pabaram“, – juokaudamos pasakoja Vilma ir Jūratė.
Būta ir nelaimių
Moterų verslo kelias nėra ir nebuvo lengvas. Parduotuvėje pasitaikė visko, bet baisiausia kas galėjo atsitikti – gaisras.
2009 metais parduotuvės stogas užsidegė nuo kamino. Visiems buvo šokas, savininkės patyrė didelius nuostolius.
Visa laimė, kaimo bendruomenė susivienijo ir padėjo kaip galėjo: kas darbu, kas parėmė finansiškai.
Linksmos istorijos
„Atėjo berniukas su rašteliu, o raštelyje buvo parašyta: „Prašau duoti vaikui batono, duonos ir t. t.“, o paduodamas raštelį berniukas pasakė, kad prie viso šito dar ir kramtomos gumos reikia, bet pažiūrėjau į raštelį ir pamačiau, kad tai nebuvo paminėta, aš jam ir pasakiau, kad neparašyta, o jis nepasimetė ir atšovė: „Pieštukas baigėsi“, – kvatodama prisiminimais dalinasi pašnekovė.
Klausantis istorijų labiausiai įsiminė tos, kurios buvo apie vagystes. Dabar savininkės pasakoja apie jas it apie pokštus. Pavyzdžiui, vaikai mėgdavo kramtomąsias gumas, o jos būdavo arčiausiai kasos. Jeigu vienas vaikas pavogdavo, kitas ateidavo skųsti.
Laisvalaikis užimtas
Pardavėjos turi savo grafiką, keičiasi kas savaitę, tad laisvo laiko turi pakankamai. Laisvalaikiu keliauja, ravi daržus, prižiūri senyvo amžiaus mamas, leidžia laiką su šeimomis.
Savo verslą kaime sukūrusios moterys, nors ir kaip nelengva kartais būna, savo gyvenimo į nieką nemainytų ir baltarankėmis miestietėmis nenorėtų tapti.
„Žydėk ten, kur esi pasodintas“, – atsisveikindamos šypsosi Sirutiškio kaimo verslininkės.
Martyna Ditkevičiūtė ("Rinkos aikštė")