Paulius Laucius gimė ir iki devintos klasės augo Stabulankiuose, vėliau su tėvais persikraustė į Antalgę, o dabar gyvena Leliūnuose. Gimtąją sodybą statė Amerikoje uždarbiavęs senelis, o trobesius sunaikino melioracija. Nepaisant to, P. Laucius gimtajame kaime tebevaldo tėvų palikimą ir dažnai žvejoja Aknystėlių ežere.

Priekalas – snariadas

P. Laucius pasakojo, kad jo senelis Karolis Laucius su broliais išvažiavo į Ameriką ne tik todėl, jog vengė rekrūtų, pagrindinis jų tikslas buvo užsidirbti. Medžio ar metalo apdirbimo fabrike senelis dirbo paprastu darbininku. Darbovietėje susižeidė akį, tai atsiliepė jo sveikatai ir darbingumui. Grįžęs iš Amerikos senelis pirko žemės, dalį greičiausiai gavo ir po reformos, iš viso, anot pašnekovo, valdė 16 hektarų ūkį (tiesa, tėvas kalbėjo, kad žemės būta kiek daugiau, nes pas juos gyveno matininkas, kuris už pragyvenimą pridėjo žemės gabaliuką). Naująją gryčią senelis statė ir iš pusės atvežto senojo namo. Sodybą, be gyvenamojo namo, sudarė rūsys, klėtis, tvartas ir klojimas. Vėliau, apie 1963 metus, tvartas ir klojimas buvo nugriauti ir sujungti į vieną pastatą. Beje, tarp jų buvo įrengta pirtis, kuri ilgainiui visgi nepasiteisino (iš tvarto prasiverždavo kvapas) Ten vėliau laikyti miltai, grūdai, o praustis, kaip ir anksčiau, šeima eidavo pas kaimynus Kazickus.

Tėvai pašnekovui rodė, kur po namu karo metais buvo iškastas bunkeris pasislėpti, vėliau, kai tapo nereikalingas, jį užvertė.

P. Laucius atsiminė buvus du didelius akmenis: vienas, šviesus, niūksojo prie kelio, „ant jo mums, vaikams, būdavo sunku užlipti“, kitas – pelkyne (juodas, į paviršių išlindęs pusantro metro), bet melioracijai praūžus, jie kažkur dingo.

Prie klėties į žemę buvo įkastas snariadas (tanko šovinys), kuris tarnavo kaip nedidelis priekalas.

Obuoliai – į rietimus, kalakutiena – į motociklą…

Prie namų vešėjo senelio įveistas, o vėliau tėvo išplėtotas didelis sodas, kurio obuolius veždavo parduoti į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Gabendavo ir kalakutieną bei veršelių (juos supirkdavo apylinkėje) skerdieną. O iš Rusijos parsigabeno motociklą, pirktą iš vieno karininko. Krovinius apsukrus stabulankietis arkliu nusiveždavo iki Trumbatiškio (Anykščių r.), iš ten siauruoju geležinkeliu pasiekdavo Panevėžį, kur prekes persikraudavo į platųjį traukinį, judantį Leningrado link. Važiuodavo ne vienas, o su savo geriausiu draugu Albinu Vaškeliu, kuris „ateidavo vakarais papolitikuoti su tėvoku“. P. Lauciui niekada neteko būti pas A. Vaškelį, tik žino, kad jis ateidavo nuo Šileikių (Leliūnų sen.) pusės. Pašnekovas atsiminė, kad tėvas atveždavo nemažai medžiagų, dalį jų gal ir parduodavo, bet svarbiausia – aprūpindavo savo šeimą. O šeimyną apsiūdavo siuvėjas Antanas Tamošiūnas iš Ažugirių (Leliūnų sen.) – buvo įprasta šio amato atstovą atsivežti ir įdarbinti dviem savaitėms, kol visus pagal poreikį apsiūdavo.

Gražus izoliatorių skambesys

Anot P. Lauciaus, tėvas lankė pradinę mokyklą Stabulankiuose, Laucių (Pranciškiokų) namuose. Vėliau čia mokytojavo iš Gaidelių (Tauragnų sen.) atėjusi Joana Kemėšiūtė, su kuria Antanas Laucius susituokė. Mergina buvo kilusi iš Vyžuonų, o jos tėvai iki Spalio perversmo 1917 metais dirbo Sankt Peterburge. Tėvas aukso kalykloje „šluostė aukso dulkes“, ten pat, kur, beje, darbavosi ir stabulankietis Baltrus Bagočiūnas.

P. Laucius pradinę mokyklą lankė Aknystėliuose (Aknystėlėse), Juodelių namuose. Netoli mokyklos stūksančio to paties kaimo piliakalnio papėdėje ariant buvo rasti keli akmeniniai kirvukai, kurie saugoti mokymo įstaigoje.

Pagrindiniai pašnekovo ir jo brolio draugai buvo Tautvydas Bražionis, Valdas Kėblys, Zenonas Žemaitis, Mykolas (Mikola) Zabulėnas. Grįždami namo iš Antalgės mokyklos berniukai prasimanydavo pramogą – akmeniu pataikyti į elektros stulpų, stovinčių palei geležinkelį, izoliatorius. „Gražiai skamba, kai pataikai – bam!“ – šypsojosi pašnekovas, pripažinęs, kad kartais ir nuskeldavo keraminį daiktą.

Labai retai į Anelės Lauciūtės (K. Lauciaus sesers bendravardė ir b,endrapavardė kaimo gyventoja) kiemą atveždavo kiną (letučką), kurį vasarą rodydavo kieme. Kadangi kino seansas vykdavo jau sutemus, pašnekovą su broliu vesdavosi tėvai. Žiemą kiną rodydavo Stabulankių fermoje, „raudonajame kampelyje“.

Supjaustytas kryžius

Laucių sodyboje buvo didelis ąžuolinis kryžius, kurį statė galimai dar pašnekovo senelis. Laikui bėgant kryžiaus kryžma nupuvo ir nukrito, o kad ir stulpas nekeltų pavojaus, jį nupjovė pašnekovo brolis Kęstutis. Tėvas kalbėjo, kad šventą daiktą reikia sudeginti, bet prieš du dešimtmečius supjauto kryžiaus liekanos greičiausiai tebeguli ten, kur jis stovėjo (15–20 metrų nuo siaurojo geležinkelio). Iš pradžių ant kryžiaus buvo prikalta švininė Nukryžiuotojo figūrėlė, kuri vėliau dingo.

Beje, kryžiaus stovėjimo vietą P. Laucius sakė galįs nesunkiai atsekti pagal apsauginę geležinkelio juostą. Joje buvo puskilometrio tarpas, kuriame ir stovėjo kryžius. Apsauginę juostą sudarė palei geležinkelį susodintos vadinamųjų akacijų (robinijų), beržų, erškėtrožių ir eglių eilės. Šie augalai, išskyrus beržus, daugiau mažiau išlikę.

Kaimų ežia

Laucių sodyba neišliko. Gal tik slenksčio akmuo pavasarį, kol nesužaliavusi žolė, matosi. Sodyba buvo visai kaimo pakrašty, Laucių žemės ribojosi su Aknystėlių kaimu. Du kaimus skyrė didelis ištisinis suartas kaupas – ežia, kuri, P. Lauciaus teigimu, matoma ir dabar.

Anot pašnekovo, siūlymų keltis iš kaimo jo tėvas buvo sulaukęs, bet, kai jis nusprendė išsikraustyti pats, prievartos dar nebuvo. Pardavė namus Šveckams, kurie čia gyveno dvejus–trejus metus, kol juos „nukėlė melioracija“. Pašnekovas dar atsiminė, kad naujieji gyventojai nuėmė rūsio stogą ir išmūrytoje patalpoje laikė kiaules. Kas nutiko su pastatais (ar juos nukėlė, ar jų rąstai buvo supjauti malkoms, ar panaudoti kitoms statyboms…), vyras negalėjo pasakyti.

Iš Genovaitės Lauciūtės atsiminimų

„Mano senelis Simonas Laucius su žmona Elžbieta ir vaikais – Juozapu, Karoliu, Vincu ir Anele – gyveno Stabalunkių kaime, Utenos apskrityje, vertėsi žemės ūkiu – turėjo valaką žemės.

Vengdami rekrūtų visi trys broliai išvažiuoja į Ameriką. Tik, deja, ne visiems buvo lemta sugrįžti į Tėvynę. Į Lietuvą grįžo tik Karolis.

Jauniausias brolis Vincas būdamas 24 m. miršta Čikagoje. Jis labai ilgėjosi savo Tėvynės. Jam susirgus, gydytojai broliams patarė vežti jį į Tėvynę, deja, tuo metu vyko karas ir nebuvo jokių galimybių jį parvežti.

Juozapas pasiliko Amerikoje ir, nutrūkus ryšiams, jo likimas liko nežinomas. Iš trijų Simono sūnų į Lietuvą sugrįžo tik mano tėvas Karolis Laucius, gimęs 1879 06 09. Su juo kartu parvažiavo ir jo žmona Salomėja Medelytė-Lauciuvienė, gimusi 1888 04 22 Skemių valsčiuje Devinduonių kaime. Šeimoje augo šeši vaikai, Salomėja buvo jauniausia. Į Ameriką Salomėja išvažiavo teturėdama 17 m., tai buvo 1905 m. Amerikoje jau gyveno jos trys broliai, vengdami tarnauti caro kariuomenėje.

Amerikoje Salomėja sutiko ir K. Laucių. Ten jie ir susituokė. Susilaukė dviejų dukrų: Onos (gim. 1911 m.) ir Izabelės (gim. 1914 m.).

Aprimus karams Karolio šeima sugrįžo į Tėvynę. Tai buvo 1921 m. Apsigyveno savo tėviškėje Stabalunkių kaime, tik, deja, nieko iš artimųjų nerado. Tėvai ir sesuo jau buvo mirę. Iš pastatų tebuvo likusi dūminė pirkia. Tėvui teko pradėti gyvenimą iš naujo. Pasistatė tėvų žemėje naujus trobesius, pradėjo ūkininkauti. Kiek sugebėjo, stengėsi ūkyje įvesti naujoves. Užmezgė ryšį su agronomais, kurie jo žemėje turėjo bandomuosius laukelius. Nusipirko javų kuliamąją mašiną, kuri buvo viena ne tik Stabalunkių kaime, bet ir apylinkėje. Rudenį, kada prasidėdavo javų kūlimas, mašina buvo vežiojama iš kiemo į kiemą, ir taip beveik iki pavasario, nes žmonės jau nenorėjo kulti spragilais.

Gyvendami Lietuvoje Lauciai susilaukė dar trijų vaikų. Tai Eleonora, gimusi 1922 06 30, Genė, gimusi 1924 10 05, ir Antanas, gimęs 1928 01 08.

Tėvas mirė 1962 10 10, palaidotas Leliūnų kapinėse, mama mirė 1967 11 13, palaidota Leliūnų kapinėse.

Vaikai

Ona gimė 1911 m. Čikagoje. Grįžo į Lietuvą 10 metų. Mokėsi Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Tai buvo pirmas žmogus Stabalunkių kaime tuo metu baigęs gimnaziją. Po gimnazijos baigimo iki 1940 m. dirbo Utenos teismo sekretore, tarybiniais metais – Rubikių plytų fabriko vyr. buhalterės pavaduotoja. Ona Lauciūtė mirė 1966 03. Palaidota Leliūnų kapinėse šalia tėvų.

Izabelė gimė 1914 m. Čikagoje. Grįžus į Lietuvą gyveno su tėvais. 1939 m. ištekėjo už ūkininko J. Ramoškos, gimusio 1905 m. Pardavus vyrui ūkį, persikėlė gyventi į Uteną, kur vyras dirbo pieninėj mašinų skyriuj. Vėliau gyveno Giedraičiuose. Nuo tarybinių metų įsikūrė Rubikiuose, dirbo plytų fabrike. Jonas Ramoška mirė 1991 01.

Eleonora Lauciūtė gimė 1922 m. Stabalunkių kaime, Leliūnų valsčiuje. Baigė Stabalunkių pradžios mokyklą. Dirbo tėvų ūkyje. 1949 m. kaip partizanų ryšininkė buvo areštuota. Nuteista 10 metų griežto režimo pataisos lagerio. Bausmę atliko Komijos ASSR. Bausmę sumažinus iki faktiško atsėdėjimo, 1955 m. grįžo į Lietuvą. Dirbo Rubikių plytų fabrike. 1956 m. ištekėjo už politinio kalinio Broniaus Andrijausko, kuris irgi dirbo Rubikių plytų fabrike. Eleonora ir Bronius Andrijauskai susilaukė dviejų vaikų.

<…>

Genė Lauciūtė gimė 1924 m. spalio 5 d. Stabalunkių kaime. Mokėsi Stabalunkių pradžios mokykloje ir Utenos valstybinėje gimnazijoje. Dirbo Utenos žemės tvarkytoja įstaigoje, tarybiniais metais – soc. Aprūpinimo skyriuje. Įstaigoje pradėjus įtarinėti, kad palaiko ryšius su partizanais, iš darbo pasitraukė. Gyveno pas tėvus tėviškėje. Padėjo partizanams, buvo Vytauto apygardos štabo ryšininkė.

1948 m. ištekėjo už ūkininko, kaimo seniūno Stepono Acalino, gimusio 1912 m. Tai nebuvo laiminga santuoka.

1950 m. Steponas Acalinas buvo areštuotas kaip politinis nusikaltėlis, nubaustas 25 metams. Bausmę atliko Vorkutos lageriuose, kur 1953 m. kovo mėnesį mirė. Ten ir palaidotas.

1949 m. gegužės 2 d. gimė Dalia Acalinaitė, vėliau likusi Dalia Ramoškaite. 1949 m. areštavus motiną, vos šešių mėnesių Dalytę paėmė auginti teta Ramoškienė, kad apsaugotų mergaitę nuo persekiojimų, teta davė jai savo pavardę.

Motina iš lagerio grįžo 1955 11 02. Dalia baigė Kauno medicinos institutą. Dirbo Alytaus rajono (?) ligoninėje reanimatologe, rašė eiles. Ištekėjo už Šimaičio.

1981 03 15 eidama vos 32 metus Dalia mirė. Palaidota Leliūnų kapinėse.

Antanas gimė 1928 01 08 Stabalunkių kaime. Mokėsi, vėliau dirbo tėvų ūkyje. Tarybiniais metais dirbo kolūkyje fermos vedėju. Vedė Joaną Kemėšiūtę, gimusią 1927 12 21 Vyžuonų valsčiuje. Ji baigė Šiaulių pedagoginį institutą ir visą laiką iki pensijos dirbo mokytoja.

<…>“

Kalba netaisyta.

Visvaldas Kulakauskas, („udiena.lt“)