Apie Biržuvėnų dvaro reikalus rašėme ne kartą. Milijonus kainavę dvaro pastatai rajono valdžiai pasirodė esantys per sunki našta, todėl nuspręsta juos išnuomoti. Bet vėl bėda – nuomininkas įsitikino, kad verslas čia nuostolingas.

Reikšmingesnės veiklos neišvystė

Kadangi verslas nuostolingas, nuomininkas – mažoji bendrija „Žemaitijos antikvariatas“ – nusprendė nuo šių metų rudens atsisakyti Biržuvėnų dvaro nuomos. Esą vien per šildymo sezoną tenka išleisti apie du tūkstančius eurų elektros energijai: ji naudojama pastatui šildyti.

Primename, kad po kadaise įvykusio gaisro supleškėjo dvaro rūmai. Medinis pastatas buvo vienas iš nedaugelio tokių dvarų rūmų, likusių Lietuvoje. Parengus investicinius projektus, buvo gauta Europos Sąjungos parama. Likusios rūmų apsvilusios sienos nugramdytos nuo degėsių, apkaltos lentomis, viduje – padengtos kitokiomis medžiagomis, sudėtos grindys, uždengtas stogas. Įrengus pastatą, dar šimtai tūkstančių litų buvo išleisti senovinių baldų imitacijoms. Mat norėta sukurti autentiką primenančią ponų gyvenamąją aplinką, kuri turėtų traukti turistus.

Kartu buvo ne atstatyti, o iš naujo pastatyti supuvę ūkiniai pastatai – arklidė ir vežiminė. Nugriovus oficiną (tarnų namą), vietoje jo iš naujų medžiagų atstatytas lygiai toks pat pastatas, kuriame sumanyta sudėti maumedžio grindis. Mediena susitraukė ir tarp lentų liko įspūdingi plyšiai. Anuomet valdininkai mums aiškino esą taip ir turi būti… O ir dvaro rūmai, tiksliau – vidinių sienų danga, eižėjo, luposi tapetai, kurios iš naujo priklijuoti pastatą prižiūrintys darbuotojai tingėjo.

Po pastatymų, atstatymų ir remontų, sutvarkius aplinką, susiformavo dvaro reprezentacinė erdvė, o ūkinė liko nepaliesta. Viena didžiulė daržinė sudegė, iš plytų sumūryti pastatai iro, o mediniai – puvo. Dabar sumanyta nors kažkiek apsaugoti mūrinę karvidę.

Biržuvėnų dvaro sodyba buvo perduota administruoti Žemaitijos turizmo informacijos centrui. Šis nesugebėjo išvystyti tokios veiklos, kurios pajamų užtektų ir sodybai, ir darbuotojams išlaikyti. Todėl nuolat pinigų reikėjo skirti iš rajono biudžeto.

Alvydas Ivoncius. „Kalvotoji Žemaitija"