Galime likti be vaistažolių: kur pririnkdavo du maišus, dabar – dvi saujas
Sužydo liepos. Pasigirdo kalbos, kad šiemet liepos žydi ne visur arba ne itin gausiai. Vaistažoles renkančios moterys sako, kad šiemet liks be liepžiedžių. Kalbinu žolininkę, vaistinių, aromatinių, prieskoninių augalų ūkio „Viliūtės žolynai“ įkūrėją Viliūtę Garbenčienę, klausdama, ar neliksime šiemet be vaistažolių? Viliūtės kalbos privertė sunerimti, tačiau ji sako, nors džiaugtis nėra kuo, bet pataria labai nesibaiminti: „Visada yra išeitis“.
Viliūtė sako tiesiai: „Šiemet – visiška tragedija, vaistažolių – labai mažai, nes sausa“. Žolininkė neslepia: kad prisirinktum vaistažolių, reikia gerokai paieškoti ir žymiai daugiau laiko tam skirti. „Vaistinės plautės, galima sakyti, pavasarį niekur neradau“, – sako. Pasak jos, žmonės šio vaistingojo augalo labai ieško, džiaugiasi, kad padeda, o šiemet jų pririnkti buvo galima labai mažai. „Pernai ten, kur rinkau ir per dvi valandas pririnkdavau du maišus, šiemet per dvi valandas pririnkau dvi saujas“, – nustebina. Pastebi, kad dirvonai pasikeitę, permainingi orai, šalnos, paskui karščiai padarė savo darbą. Jautresni augalėliai sureagavo – jų šiemet itin mažai. „Matyt, išdžiūvo. Bus, kaip bus. Nieko nepakeisime“. Pastebi, kad net čiobrelių šiemet ne tiek, kiek anksčiau būdavo. „Dirvonai sausi. Orai labai nepastovūs: braškes net nežydinčias nušaldė, nukrito agrastai, mat saulė nudegino“, – teigia.
Žolininkė supranta liepžiedžių rinkėjas ir rinkėjus. Liepžiedžius renka visi, o šiemet jų ne itin daug. Viliūtė irgi ieško, apžiūrėjo Rudaminos miške, rado, bet liepžiedžiai – keturių metrų aukštyje. „Kaip pasiekti? Neįmanoma…“, – ir klausia, ir atsako V. Garbenčienė. Anot jos, liepžiedžiai šiemet daugiausia žydi tik liepų viršūnėse. „Pavasarį nušaldė, todėl ant apatinių šakų, kur galima būtų pasiekti ir prisiskinti, liepžiedžių nėra“, – pastebi ji. Gausiau žydi didžialapės liepos, kurių daug miestuose.
Tačiau jų žiedai vaistinėmis savybėmis nepasižymi, reikia ieškoti mažalapių liepų, jei norime turėti skanios, kvapnios, padedančios nuo įvairių negalavimų arbatėlės. „Dar ne visas žinomas vietas patikrinau, kur auga liepos. Būtinai ieškosiu“, – žada žolininkė. Žiūrės, kur užuovėja, tikėtina, kad ten liepos gražiai žydi. Arba šakos žemai, kad galima būtų pasiskinti. Bandys link Baravos kaimo važiuoti, gal ten ras. „Liepos – aukštos, didžiulės, bet anksčiau buvo apsipylusios žiedais ir žemutinės šakos, tad lengvai pasiekdavau ir liepžiedžių prisirinkdavau.
Pasilenki šaką ir nuskabai.“ Pastebi, kad ir bitėms darbo šiemet mažiau, nors iš liepų ne visada prinešdavo medaus. Jiedu su vyru, bitininku, šiuo metų laiku prineštą medų vadina „po liepų žydėjimo“, nes ne visada liepų žydėjimo metu suneštas medus yra tik iš liepų žiedų. Pernai bitės labai gerai medų nešė, bet tuomet ir saulės užteko, ir lietaus – visko“, – prisimena. Dabar pats grikių žydėjimas. „Grikiai nektarą skiria tik su rasa. Avilius reikia pakelti puse metro aukščiau, kad saulė į avilį pašviestų ir bitės anksčiau pribustų darbui. Bet kad dabar net rytais rasos nėra“, – sako. Sudėtingi šie metai ir žolininkams, ir bitėms.
Šiuo metu žolininkė skina gaurometį. Draugė pasakė, kur jo galima rasti, tad visus darbus metusi, nuskubėjo pasirinkti. Šio augalo irgi tenka gerokai paieškoti. „Paprašiau, žmonės leido jų žemėje augančius gauromečius nusiskinti. Turiu paklausti, ar leidžia, nes tai jų nuosava žemė. Juk nei aš, nei kitas nenorėtų, kad po jų žemę kas vaikščiotų. Tačiau žmonės geranoriški, įsileidžia, skinu ir pamiškėje, bet savininko atsiklausiu“, – tokios taisyklės visada laikosi Viliūtė. Dėl gauromečio važiavo į Neravų kaimą. Pastebi, kai sausa, net ir vaistinguosius augalus visokie vabaliukai ėda.
Viliūtė augina vaistažoles ir savame darže. „Vargstu, laistau, jau matau, kad džiūsta, prastai auga. Visko neprilaistysiu, aišku, bet jei jau kuriems augalams visiškai negerai – palaistau“, – patikina.
Klausiu, ar nepritrūksime šiemet vaistažolių. Žolininkė neslepia, jog visai tikėtina, kad kai kurių gydomųjų žolelių stokosime, kad kažko nebus. „Ne visada viską ir išparduodame. Kažkaip išsiversime“, – ramina ji. Sako, nėra plautės, gal bus juozažolė, gal viržiai sužydės, rinks kažką kitą, kad vaistažolės padėtų vienam ar kitam negalavimui užklupus.
Pabaigoje pokalbio paaiškėjo, jog Viliūtė šiuo metu atostogauja. „Bet kaip visi lietuviai, taip ir aš, išėjau atostogų, kad savus darbus nudirbčiau. Sakoma, kad lietuviai – labai įdomūs žmonės, eina atostogauti, kad galėtų dirbti – taip ir man nutiko“, – prisipažįsta. Jos atostogos skirtos žoliavimui: vaistinių augalų rinkimui, džiovinimui.
