Pirmosios vantelės – ne žiemai

Pirtininkas Rimantas Silkė iš Znicos kaimo jau riša pirmąsias vanteles. „Pirmosios vantelės – ne žiemai. Žiemai – dar anksti“, – įspėja jis.

Vantos pirčiai ruošiamos iš anksto. Vasarą, suvešėjus žalumai, naudojamos šviežios vantos, o rudenį ir žiemą – džiovintos. „Kada rišime vantas žiemai, net sunku pasakyti“, – iškart įspėja pirtininkas. Mano, kad beržų vantas ruoš birželio pabaigoje ar net liepos mėnesį. Anot pirtininko, skubėti nereikia, nes jei vantos bus prastos kokybės, nebus tinkamos vanoti. „Mes nieko neplanuojame, stebime gamtą, jos ritmą ir pradedame rišti vantas tada, kai paskutinis šakelės lapelis jau subrendęs, net toks nurudęs. Pažiūri į medį ir matai, ar jo šakelės jau tinkamos vantoms.

O dabar pažiūrėkite į beržo šakutę, ji – visa žalia, lapeliai smulkučiai, mažyčiai, sudžius, nubyrės, liks stagarai“, – aiškina. Ąžuolo vantas riš dar vėliau – rudeniop. „Rugsėjo mėnesį. Ne taip greitai viskas“, – tarsteli. Pirtininkas sako prisiklausęs kalbų, kad būtinai iki Joninių reikia surišti vantas, tada jos turi visokiausių gerųjų medžiagų, kurios labai tiks pavargusiam žmogaus kūnui pamaloninti.

Tačiau mūsų krašto pirtininkas Rimantas laikosi savo taisyklių: reikia stebėti gamtą, žiūrėti į medžius ir rišti, kada šakos subrendusios ir pačios tinkamiausios vantoms. Anot jo, vantų rišimui nėra konkrečios datos, jos ir būti negali, nes gamtos sąlygos – labai nepastovios, besikeičiančios. Paklaustas, ar šiemet nereiks pradėti rišti vanteles anksčiau nei įprastai, o gal kaip tik vėliau, pirtininkas nesiima iš anksto prognozuoti: „Matysime.“

Vantos pirčiai ruošiamos iš anksto. Vasarą, suvešėjus žalumai, naudojamos šviežios vantos, o rudenį ir žiemą – džiovintos.

Tačiau ir jis pats, ir žmona, pirtininkė Irena, bei jų pirtelės svečiai jau „paragavo“ šviežių vantų. „Pereinu per sodą, prisiskinu po šakelę: lazdyno, juodųjų serbentų, ievų, taip susirenku vantelę, kurią iškart nešuosi į pirtelę ir naudoju“, – pasakoja pirtininkas. Šviežių vantų galima susirišti ir iškart naudoti, kvepės visa pirtis, o pirties mėgėjai taip pat pasiilgsta šviežių vantų. Tik žiemai pirtininkai dar ne greitai imsis rišti vantas, o jų prireiks nemažai, mat šiukštu, kad nepritrūktų peržiem.

Tačiau ir dabar jiedu nesėdi be darbo: riša vanteles žiemai. Tik jas ne džiovina, o šaldo. Jau prisišaldė ievų. Žiemą karštoje pirtelėje ievų kvapas užburia. „Galima ir juodųjų serbentų užsišaldyti, ir šermukšnio šakelių vantelę. Šermukšnis turi gydomųjų savybių. Iš šermukšnio žiedų hidrolatą darome“, – sako.

Jau saugiai supilstyti ir laukia savo eilės išbandyti pirtelėje ir pirmieji hidrolato lašai – šiųmečių ievų žiedų hidrolatas jau paruoštas.

Pirtininkai niekad neriša vantelių iš drebulės, blindžių. Sako, dėl neigiamos energijos. Rimantas primena ir pasaką apie Eglę, žalčių karalienę, jos dukrą, drebule virtusią.

Kaip visad pirtininkas Rimantas turi gerų žinių Lazdijų kraštui: „Šiemet pirtininkai, keliaujantys aplink Lietuvą, lankantys pasienio miestus ir miestelius, žada užsukti ir į Lazdijus.“ Tiesa, ant kokio ežero kranto jų pirtelių dūmas kvies pirčių mylėtojus, dar nenuspręsta. „Gal ant Baltajo, o gal Meteliuose, tam labai tiktų ir gražiai sutvarkyta Birutos tvenkinio pakrantė“, – svarsto pirtininkas.