Gulbinėnuose įsikūrusio Audronijaus Norkaus sodininkystės ūkio rudens gėrybės skinamos, ruošiamos, kraunamos ketvirtadienį, o penktadienį ir šeštadienį Vilniaus ūkininkų turguje jos jau keliauja į sostinės gyventojų krepšius.

Audronijus vardina, kad į Vilnių dabar veža obuolių, kriaušių, slyvų, aviečių, pomidorų, brokolių, svogūnų, žiedinių kopūstų, agurkų… 

Be vaismedžių, ūkyje augina ir daržovių. Vyras pašmaikštauja, jog tai žmonos užklasinė veikla – juk abu agronomai. 

O ir į turgelį užsukęs žmogus prie to paties nori nusipirkti ne vien obuolių. 

Beje, obuolių skynimą šiemet Audronijus pavadino labiau grybavimu, kai pasilipęs kopėtėlėm nuraškai kelis vaisius ir keliauji prie kitos obels. 

Ankstyvųjų veislių žiedai labai nušalo, tarp jų ir populiariojo „Auksio“, tačiau dar kiek daugiau išliko ir užaugo vėlyvųjų. Tarkim, „Gala“ veislės, bet šių vaismedžių augina tik du hektarus iš keturiolikos. 

Sodininkas rodo, kur priskindavo pusantros dvi tonas, o šiemet – vos 300 kilogramų. „Ligol“ iš hektaro būdavo trisdešimt tonų, dabar – tik trys. 

Vis dėlto prie savo namų turintys sodus žmonės nepastebėjo, kad obuolių derlius būtų šitaip sumažėjęs. 

– Kaime prie namų, kur nors prie miško kitoks mikroklimatas. O atvirose vietose nuo aštuonių laipsnių šalčio net purškimas žiedų neapsaugo, – įsitikino Audronijus. 

Nukeliaujame ir iki slyvyno, kuris užima pusantro hektaro. Daug geriau užderėjo irgi vėlyvosios, o ankstyvųjų žiedus pakando šalnos. 

Maždaug hektaro kriaušyne iš penkių veislių sodininkas išskyrė kanadietišką „Patten“. 

– Tačiau nuo šalnų labiausiai nukentėjo trešnės. Iš pusės hektaro priskynėm net dvylika kilogramų, – ironizuoja Audronijus, trijų anūkų senelis, vyriausiam – jau dešimt metų, mažylei – treji. – Taigi šiemet trešnių užderėjo tik anūkams. 

Norkų dukra ir sūnus, abu mikrobiologai, įsikūrę Vilniuje. 

– Dabar kaime aš – prie jaunimo, nors kitais metais būsiu „Sodros“ darbininkas, – šyptelėjęs apie pensiją užsimena gulbinėnietis. – Žmonių kaime nebėra. Prieš dešimt metų Gulbinėnuose surinkdavom dar penkiolika skynėjų. Šiandien mūsų sodų ūkyje dirba keturi nuolatiniai vietiniai žmonės, beje, jau apie dvidešimt metų. Per skynimo sezoną dar vienas kitas prisideda. 

Audronijus pastebi, kad jų keliolikos hektarų sodai vien turgums per dideli, o prekybos centrams – per maži. Todėl bendradarbiauja su Šiauliuose įsikūrusiu mažesniu prekybos tinklu „Kubas“. Jeigu turi daugiau vienos veislės obuolių, per „Palink“ jie keliauja į „Iki“ centrus. 

Kažkiek rudens gėrybių iš Gulbinėnų išvežama ir į Talino turgų. 

Sodininkas pripažįsta, kad nuo pavasario galvą suka, kaip užauginti derlių, o vėliau, kur jį parduoti. 

– Su vadybininkais tenka ir kiekį, ir kainą išsiderėti, kur visą pagadą daro lenkai. Turguje gražių obuolių kilogramą galima parduoti maždaug už eurą, o pernai į parduotuves iškeliavo perpus pigiau… 

Audronijaus ūkyje auga ir pusės hektaro vyšnynas, kurio derlių jis šiemet įvertino pusę bėdos. 

Augina dešimt arų aviečių. Tai mažiausias plotas, kurį jau galima deklaruoti. 

Būtent aviečių, vyšnių iš Gulbinėnų atsiduria ir Talino turguje. 

O Vilniaus turguje Audronijus prekiauja nuo 2010-ųjų, kaip išsitaria, ne iš gero gyvenimo: 

– Didmiesčiuose kitas pasaulis. Ateina daug jaunų šeimų su vaikais. Dabar prekiauti obuoliais Pasvalyje būtų tas pats, kaip vežti malkas į mišką. Juk kiekviena sodyba turi sodą… 

Tačiau po penktadienio ir šeštadienio Vilniaus turgaus Gulbinėnų sodininkas grįžta visiškai pavargęs, nusikalęs, pabendravęs gal su dviem šimtais žmonių. Jeigu nėra skubių darbų, sekmadienį gali pavykti ir pailsėti. 

Beje, prisiminėme ir Audronijaus pomėgį muzikuoti, groti gitara: 

– Kapelos draugams pasakiau, kad iki spalio 20 dienos manęs neliestų. Tada baigiasi obuolių skynimas… 

Audronijaus Norkaus ūkio ištakos prasidėjo 1996-aisiais nuo medelyno: 

– O 1997 metais – jau ir sodai. Dabar gerą penkmetį medelyno nebeturim. Neišpirkti sodinukai vis buvo sodinami sode. Taip ir kaupėsi įvairios veislės. 

Šiandien šiame sode auga devynių veislių obelys. 

Gulbinėnų sodininkas pripažino, jog šie metai nervingi: 

– Iš pradžių – šalnos, paskui uždžiovino. Dėl to vaisiai buvo mažiukai, šašukai. Vėliau baimė, kad kruša visko neištaškytų, kaip suskaldė mano tėviškėje Žagarėje… Būčiau ne 64, o 34 metų, tikriausiai bėgčiau…

Nors obuolių derlius šiemet daug menkesnis, tačiau išlaidos vis tiek panašios. Štai ir nuo rauplių reikia purkšti, ir algoms pinigų surinkti… 

Audronijus išsitaria, jog po 2010- ųjų gerumo taip ir nesulaukiantis, o 2019-aisiais sodo derlius buvęs dar prastesnis. Be to, ir lenkai nukonkuruoja, ir valgytojų sumažėję…

Asta Bitinaitė (Pasvalio "Darbas")