Nemažai uoginių kultūrų į sklypus perkelta, domestikuota  iš natūralios gamtos. Tai mėlynės iš miškų mūsų soduose pakeitė iš Amerikos atėjusias girtuokles, kurias vadiname šilauogėmis. Tiesa, selekcininkai bando sukultūrinti ir mūsiškes girtuokles (vaivorus), bet sunkiai sekasi. Nors jos savo vertingomis savybėmis nenusileidžia giminaitei iš užjūrio, bet derlingumu stipriai atsilieka (net 5–10 kartų). 

Panaši situacija su spanguolėmis. Čia taipogi dominuoja amerikietiškos veislės. Lietuvos selekcininkų išvestos veislės iš mūsų raistuose augančių spanguolių su gražiais skambiais pavadinimais (,,Amalva“, ,,Reda“, ,,Žuvinta“ ,,Vaiva“), veislės derlingumu taip pat stiprokai atsilieka nuo Š. Amerikoje išvestų. Jau turime žemuogių veislių, kurios savo skoniu, aromatu mažai benusileidžia gamtoje augančioms žemuogėms. 

Jau sunku natūralioje gamtoje rasti normaliai derančių lazdynų. Kadaise už Ginučių, palei Šiliniškės gūbrį kopiant iš Paalmojės kaimo į Šiliniškę (stribų ir NKVD kariuomenės 1944 m. gruodį sudegintą kaimą), buvo iš masiškai čia augančių lazdynų surenkama daug riešutų. Dabar auga tarsi ir daug lazdynų, bet riešutų nėra. Belieka vienintelis kelias – norint turėti savų lazdyno riešutų, reikia juos auginti savo valdose.  Derlingų veislių gana platus pasirinkimas – nuo garsios lietuviškos ,,Puntuko“ iki daugybės užsienietiškų veislių.

O kokia uoga prašosi į mūsų valdas, bet mes ją labai nenoriai įsileidžiame. Ogi visiems gerai pažystama bruknė. Ji nenoriai kelią skiriasi į sklypus, nes dar šių uogų galima prisirinkti natūralioje gamtoje. Nežinau, bet man regis, kad pastaraisiais metais bruknynai po truputį nyksta ir derlius retai kada būna gausus. Gal turi įtakos labai sparti klimato kaita, kas, ko gero, ne bruknių naudai. Dabar ir uogautojų mažėja, nes senimas nebeturi jėgų, o ir supirkimo kainas supirkėjai laiko žemas, o jaunimas ne itin linkęs uogauti gamtoje. Skandinavijos šalyse grybautojai net nerenka mūsų taip vertinamų baravykų, jau nekalbant apie kitas valgomų grybų rūšis. Geriau iš parduotuvės nusipirks, nei į gamtą eis grybauti. 

Bet grįžkime prie bruknių. Tai visžaliai krūmokšniai gamtoje, jų derlingumas siekia iki 800 kg/ha, bruknė ir medingas augalas, duodantis iki 200 kg medaus. Išvesta daug veislių, itin latvių selekcininkų, kurie stipriai padirbėjo išvesdami naujas bruknių veisles. Populiariausia pasaulyje yra ,,Koralle“ veislė, labai stambias uogas veda ,,Ida“ – nuo 0,5 iki 0,8 g, ,,Finabel“ veislė tinka vazonuose auginti. Dirvožemio, substrato atžvilgiu bruknė ženkliai mažiau reikli nei spanguolės ar šilauogės. 

Kiek bruknė turi vertingų medžiagų ir gydomųjų savybių, reikėtų tam, ko gero, pusę laikraščio puslapio skirti. Kad bruknės turi daug svarbių gydomųjų savybių, praktiškai žino (-ojo) kiekviena kaimo žolininkė. Bet negalima pamiršti, kad kuo daugiau turi augalas gydomųjų ir vertingų savybių, tuo reikia jį vartoti atsargiai, nes vieną gydys, kitam kenks. Nerekomenduojama bruknių vartoti sergant skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, esant mažam kraujospūdžiui, padidėjus skrandžio sulčių rūgštingumui. Taigi, šalia šilauogių ir spanguolių verta  pagalvoti ir apie kultūrines bruknių veisles.