Pro debesis išlindus saulei, pastebėtos prie avilių dūzgiančios bitės. Suskubta džiaugtis: jau pavasaris!

Bitininkė Janina Lisauskienė iš Būdviečio kaimo patikino, kad jau apsiskraidė ir jos bitynų bitelės, bet tikrai ne visos: „Nėra dar šilumos, o ir poreikio, nes vėlai rudenį dar skraidė. Nepilni pilveliai. Juk paprastai tariant, tik pasituštinti bitelės iš avilių išskrido“. Bitininkė sako, kai jau tikras apsiskraidymas būna, tai net ūžia aplink avilius. „Penktadienį praneša daugiau šilumos, gal daugiau išlįs? Kurioms labai reikėjo, jau išlindo, bet dar tokio tikro apsiskraidymo nebuvo“, – sako.

Tai ar jau pavasaris? „Kad bitės pasituštino, tai dar toli gražu ne pavasaris“, – tiesiai rėžia prityrusi bitininkė. Sako, kad visą žiemą bitės buvo aktyvesnės, mat šilta: į kamuolius nelabai ir spaudėsi.

„Toks jų apsiskraidymas – ne pavasario pranašystė“, – teigia. „Daug kas nuotraukas, filmuotus vaizdus kelia į socialinius tinklus ir džiaugiasi, kad jau pavasaris. Gal greičiausiai džiaugiasi, kad bitės gyvos?“ – taip mano prityrusi bitininkė.

Įspėja, kad džiaugtis dar nėra kuo, mat niekas nežino, ar pavasaris bus ankstyvas: jeigu atšals vasario mėnesį – bitės jau bus pradėję auginti vaikus, jeigu šilta – tai dar anksčiau pradės auginti, jei pavasaris išsitęs, gali visko būti, gali maisto pritrūkti, reikės stebėti, pamaitinti. „Jau kelis pastaruosius metus, atrodo, jau pavasaris, o paskui atšąla, ilgai neatšyla, ir tai nėra gerai. Reikia dirbti bityne, o dar šalta. Ankstyvu pavasariu nėra ko džiaugtis“, – pastebėjusi ji. Anot jos, geriau būtų žiema – šalta, kaip ir turi būti, o paskui jau atšyla ir ateina tikras pavasaris.

Ar įprastas reiškinys, kad bitelės sausio mėnesį išlenda apsiskraidyti? „Jeigu seniau, tai būtų neįprasta, o dabar, kai šiltos žiemos… Pernai mano bitelės išlindo vasario pradžioje apsiskraidyti, šiemet dar anksčiau. Bet tai ne tas tikrasis apsiskraidymas“, – pastebi. Pasak jos, dabar ir skraidyti bitelėms bepigu. „Anksčiau būdavo pusnys, sniego daug, bet kai saulutė labiau pašildydavo avilius, bitelės net tada išlįsdavo. Nešdavome pelenų, pildavome jų aplink avilius, šiaudų paklodavome, kad jos nutūpę nesušaltų. Pelenai – tamsūs, kažkiek įšildavo, o ir sniegą atitirpdydavo aplink avilius, atsitūpę ant pelenų ar šiaudų, nesušaldavo. Tik gaila būdavo, kai aplink avilį ant sniego saują bitelių susirenki. Kurios dar atšyla, atgal į avilį sudedi, o kitos ir sušąla. Būdavo sniego ir kovo mėnesį, o saulė pašildo, bitės pradeda lįsti iš avilių. Jei avilys nudažytas kokia tamsesne spalva, tai jį dar labiau, dar greičiau įšildydavo saulės spinduliai. Jos apsiskraidydavo ir tada, kad ir sniego būdavo, svarbu saulutė pašildydavo“, – pasakoja bitininkė.

Tačiau ir ji linkusi pritarti, kad kaip bebūtų, „viskas eina pavasariop“. Jau kastuvą išsitraukusi iš sandėliuko darbuojasi sode. „Taigi gali ką nors ir pasisodinti. Jei rudenį nespėjai, gali bijūnus sodinti. Jau vynuoges reikia apgenėti, nes gali pradėti sprogti. Yra darbų“, – sako ji. Sako, kad ir skalbiniai lauke džiūsta, ir saulės elektrinės dirba. Tačiau į viską žiūri ramiai: „Kai bus pavasaris, tada ir džiaugsimės, o dabar dar tik paskraidė bitelės“.

Kitaip mano gamtininkas Ramūnas Buinauskas. Jis bičių apsiskraidymą savame sode užfiksavo: nuotrauka dalijasi su laikraščio skaitytojais. „Visai nesvarbu, ant kurio šono barsukas viduržiemį atsigulė, pavasaris – ne už kalnų. Urvą išsivalė, pasimaitinti jam sąlygos palankios: žemė neįšalusi, lengva susirasti maisto. Štai ir bitės, kurių aviliai stovi apsaugotose nuo vėjo vietose, vos pašildžius saulei – iškart išlindo apsiskraidyti. Manau, antra žiemos pusė joms bus palanki žiemojimui“. Anot gamtininko R. Buinausko, pavasaris jau čia pat.