171 mln. eurų už žemę, galvijus ir lėktuvus: sandoris, atskleidžiantis Australijos ir Lietuvos žemės ūkio skirtumus

Praėjusį mėnesį užfiksuotas vienas didžiausių gyvulininkystės ūkio sandorių Australijos istorijoje, kai Consolidated Pastoral Company (CPC) įsigijo „Beetaloo“, „OT Downs“ ir „Mungabroom“ galvijų ūkių kompleksą.

Šis šiaurinės Australijos ūkis parduotas už daugiau kaip 171 mln. eurų. Sandoris apėmė daugiau kaip 1 milijoną hektarų žemės ir apie 90 000 galvijų bandą.

Šis “walk-in, walk-out” tipo sandoris reiškia, kad pirkėjas perėmė ne tik žemes ir gyvulius, bet ir visą įrangą bei infrastruktūrą, įskaitant ūkinės paskirties pastatus, gyvulių tvartus, gyvenamuosius ir administracinius pastatus, dirbtuves, sandėlius, žemės ūkio techniką, gyvulių vežimo transportą ir net lėktuvus bei sraigtasparnius, kurie naudojami ūkių logistikai.

„Beetaloo“ daugelį metų plėtojo Dunnicliff ir Armstrong šeimos, kartu su investuotoju milijardieriumi Brettu Blundy, ir yra vertinamas kaip vienas geriausiai išvystytų gyvulininkystės ūkio kompleksų šiaurės Australijoje dėl sudėtingos ganyklų aptvėrimo ir milijoninių investicijų į geriamojo vandens tiekimo sistemą, kuri 2002 m. leido padidinti galvijų skaičių nuo 20 000 iki daugiau kaip 80 000 gyvulių. Pasitelkus investuotojus buvo įrengtas sudėtingas gręžinių, vandens rezervuarų ir vamzdynų tinklas.

Sandorio dydis ženkliai padidina CPC plėtrą, kurios bendras žemių ploto portfelis Australijoje dabar siekia daugiau nei 5,5 mln. hektarų, o galvijų banda viršija 400 000 galvijų, apimančią ūkius Šiaurės Teritorijoje, Kvinslande ir Vakarų Australijoje.

Šis sandoris taip pat atspindi bendras tendencijas Australijos žemės ūkio sektoriuje, kur stambūs investuotojai ir kapitalo grupės perima didelius žemės ūkio subjektus, išplečia infrastruktūrą ir optimizuoja gamybos procesus, siekdami didesnio produktyvumo ir konkurencingumo globaliose rinkose.

Lietuvos kontekste šio sandorio mastas atrodo sunkiai suvokiamas. Lietuvoje yra apie 3,5 mln. hektarų žemės ūkio paskirties žemės. Lietuvoje vieno hektaro žemės ūkio paskirties žemės kaina dažnai viršija 4–5 tūkst. eurų, o kai kuriuose regionuose – ir daugiau, tuo tarpu šiaurinėje Australijoje hektaro vertė gali siekti vos kelias dešimtis ar šimtus eurų dėl itin sausringos teritorijos, kur didžiausia vertybė yra gėlas vanduo.

Jei toks plotas su analogiška infrastruktūra būtų parduodamas Lietuvoje, jo vertė teoriškai viršytų dešimtis milijardų eurų.