Sausio 8 d. Lietuvos ūkininkai surengė protesto akciją ir apsilankė pas premjerę Ingridą Šimonytę. Susitikimo metu ūkininkai prašė padėti spręsti problemas, kurios ūkininkams atneša nuostolius. Tačiau politikų palaikymo ūkininkai nesulaukė, todėl sausio pabaigoje su žemės ūkio technika atvyks protestuoti jau į Vilnių.

Apie ūkininkų protestus, jų tęsinį, problemas ir priešpriešą su visuomene bei kitomis ūkininkų organizacijomis kalbėjomės su Žemės ūkio tarybos prezidentu Ignu Hofmanu.

Ar galite papasakoti, kodėl sausio 8 d. įvyko ūkininkų protesto akcija?

Deginome laužus. Pasinaudojome savo protėvių patirtimi, kuomet jie apie artėjančias grėsmes įspėdavo ugnimi. Taigi mes irgi pranešėme apie grėsmes, kylančias žemės ūkiui. Tuo pačiu laužai tapo žemdirbių vienybės ir solidarumo simboliu.

Protesto akciją laikome pavykusia, jos metu buvo uždegta 600 laužų. Į protestą įsitraukė apie 6 tūkst. žmonių. Taip pat net nesitikėjome, kad į protestą įsitrauks ne tik lietuvių ūkininkai, bet ir kitų šalių. Laužai taip pat degė Latvijoje, Norvegijoje, Švedijoje ir Vokietijoje.

Džiaugiamės, kad net rekordinis šaltis nesutrukdė protesto akcijos įgyvendinimui. Tai tik įrodo, kad žemdirbiai nori būti išgirsti, nes jų problemos – skaudžios.

Taip pat sausio 8 d. susitikote su premjere Ingrida Šimonyte. Kokias ūkininkų bėdas jai išsakėte?

Pagrindinė problema daugiamečių pievų atkūrimas, ši problema liečia nemažą dalį ūkių, ypač daug jaunųjų ūkininkų patiria sunkumų. Dar viena problema – saugomų teritorijų plėtra. Nesutinkame, kad saugomos teritorijos būtų plečiamos žemės savininkų sąskaita.

Taip pat esame prieš naują suskystintų dujų akcizą, kuris neturi jokio loginio paaiškinimo. Nesuprantame, kam jis reikalingas. Taip pat nemažai sumaišties kelia ir dyzelino, skirto žemės ūkiui naudojimo tvarka.

Taip pat turėtų būti sprendžiama pieno ūkių krizė. Ir žinoma, kad reikėtų apriboti rusiškų grūdų tranzitą ir importą.

Rusiški grūdai užauginami visiškai kitokiomis sąlygomis, ten naudojamos tokios augalų apsaugos priemonės, kurios Europos Sąjungoje jau seniai uždraustos. Taigi, ši problema susijusi ne tik su pinigais, bet ir vertybiniais aspektais bei žmonių sveikata.

Laužų deginimo protesto akcija išryškino ir ūkininkus atstovaujančių organizacijų susipriešinimą. Lietuvos žemės ūkio taryba (LŽŪT), kuriai atstovaujate ir Žemės ūkio rūmai (ŽŪR) dalyvavo protesto akcijoje, tačiau vyko tartis pas skirtingus politikus: jūs pas premjerę I. Šimonytę, o ŽŪR – vyko į Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas. Ar tikrai esate susipriešinę?

Nesakyčiau, kad esame susipriešinę, juolab nematau jokio konflikto. Tačiau reikėtų atskirti dvi organizacijas. ŽŪR nėra tikra žemdirbių savivalda. Tai yra organizacija, išlaikoma valstybės lėšomis. Todėl ji negali principingai atstovauti ūkininkų.

ŽUR svarbiausia užsitikrinti finansavimą, išsimokėti atlyginimus ir rūpintis savo gerbūviu, o ne kaimu ir ūkininkais.

Tuo metu LŽŪT išlaiko patys žemdirbiai. Todėl galime išlikti objektyvūs, galime drąsiai oponuoti valdžios atstovams.

Ar bus laužų protesto akcijos tęsinys?

Tikrai bus. Neišgirdome, kaip politikai spręs mūsų problemas. Todėl toliau protestuosime, kol būsime išgirsti.

Neturime kito pasirinkimo, kaip pradėti antrą protestų akcijos etapą, kai su žemės ūkio technika sausio pabaigoje atvažiuosime į Vilnių. Žemdirbiai jau ne kartą įrodė, kad nebijo jokių iššūkių ir kovos tiek, kiek reikės.

Tačiau bet kada protestą galime ir nutraukti, jeigu tik politikai ims mūsų klausyti ir inicijuos pokyčius.

Dalis visuomenės jau pirmosios ūkininkų akcijos nepalaikė, o kaltino, kad norite išnaikinti pievas ir pelkes. Ūkininkai netgi buvo kaltinami, kad jie sukėlė globalinį atšilimą, išnaikino dalį paukščių ar augalų rūšių. Kaip vertinate tokį visuomenės požiūrį į žemės ūkį ir žemdirbius?

Ūkininkai tikrai nenori išnaikinti nei pievų, pelkių ar paukščių.

Pievų prikūrė biurokratai, jų atsirado nuo 400 tūkst. iki 700 tūkst. hektarų. Dabar ūkininkai verčiami jas atkurti, nors istoriškai Lietuva niekada tiek pievų neturėjo. Didžiausios diskusijos dėl to ir vyksta.

Be to, jau seniai įstatymai draudžia sausinti durpynus ir pelkes. Paukščių didelio sumažėjimo nepastebėjau. Galbūt nyksta tik tam tikros rūšys, tikrai ne visi paukščiai.

Ūkininkavimas egzistavo ir prieš dešimtmetį, netgi prieš 30 metų ar dar seniau. Kiekviena ūkinė veikla, kaip ir kiekvienas žmogus daro tam tikrą poveikį aplinkai. Tačiau ūkininkavimas atsirado iš poreikio maitintis žmonijai. Todėl tai visų mūsų problema. O ūkininkai visada yra linkę ieškoti kompromisų, kad kuo mažiau kenktų aplinkai.

Dabar sklando labai daug melagienų, kurios kažkodėl yra nukreiptos prieš ūkininkus. Juk vykdoma ir daugiau veiklų, kurios kenkia aplinkai. Tačiau šiuo metu kaltinami tik ūkininkai.

Kaip vertinate, kad ūkininkų nepasitenkinimu naudojasi ir Rusija skleisdama propagandą, kad dėl ūkininkų bėdų kalta Ukraina, nes politikai pinigus skiria ne savo žmonėms, bet Ukrainai? Ar šią situaciją galėtume palenkti savo pusėn, atsisakydami rusiškų grūdų?

Žinoma, kad rusiški grūdai visiškai mums nereikalingi. Tačiau mes prisidedame prie jų grūdų importo į kitas šalis, nes jie gabenami per mūsų uostą. Sunku patikėti, kaip šaliai agresorei, kuri žudo Ukrainos žmones, padedame išvežti grūdus į kitas šalis.

Tačiau rusiškų grūdų tranzito negalime sustabdyti, nes Europos Sąjunga neriboja maisto produktų žaliavų judėjimo iš Rusijos. Šis niuansas neleidžia taip paprastai sustabdyti rusiškų grūdų eksporto.

Daug girdime nuogąstavimo dėl ūkių stambėjimo, konkurencingumo mažėjimo ir šeimos ūkių mažėjimo? Ar apskritai, gera linkme juda mūsų žemės ūkis?

Negera linkme judame. Ūkiai senėja, vyresni žmonės atsisako ūkių, nes nėra kam jų perimti. O mažesni ūkiai neišsilaiko dėl ekonominių problemų. Todėl mažų ūkių mažėja, o jų sąskaita, kiti ūkiai stambėja. Šis kelias nėra geras, tačiau Lietuva nuo nepriklausomybės pradžios neturėjo aiškios strategijos, kokį žemės ūkį nori turėti.

Reikia įvairovės tiek mažų šeimos ūkių, tiek didelių ir stambių. Tik tada turėsime gyvybingą kaimą.