Kaip gamtininkas P.Adeikis sumedžiojo trikojį vilką

Augant vilkų daromai žalai ūkiams, vis dažniau keliami klausimai dėl vilkų populiacijos valdymo Lietuvoje. Šiaulietis gamtininkas Petras Adeikis socialiniuose tinkluose pasidalino savo istorija, kaip prisideda prie kovos su vilkais. Toks probleminių vilkų naikinimas yra būtinas žmonių ir gyvulių saugumui.

„Prieš kelias dienas man paskambino vieno būrelio medžiotojai ir paprašė pagalbos. Jau kelis savaitgalius per varomines medžiokles jie savo plotuose matė trikojį vilką, tačiau niekaip nepajėgė jo sumedžioti – vilkui trūko vienos galinės kojos. Žinodami, kad man tokie atvejai įdomūs, jie pasiūlė pabandyti tą vilką sumedžioti”, - rašė P.Adeikis.

Prieš kelias dienas gamtininkas bandė žvėrį vilioti, tačiau sąlygos buvo prastos – vėjas akivaizdžiai per stiprus, vabos garsas nesklido. Apžiūrėjus pėdsakus miške buvo aišku, kad vilkų plotuose yra, ir net ne vienas. Tačiau buvo rasti ir vieno vilko pėdsakai, kurie aiškiai rodė, jog jis sužeistas.

„Sąlygos buvo idealios. Vėjo praktiškai nebuvo. Pasiūliau pabandyti dar kartą. Susirinko šeši medžiotojai + aš. Visi medžiotojai susėdo į bokštus, o pats pasirinkau vietą prie lauke augančio ąžuolo. Matomumas puikus – laukas, miškas iš trijų pusių. Artimiausias atstumas iki miško – kiek daugiau nei šimtas metrų. Už nugaros, maždaug už trijų šimtų metrų, nedidelis kaimelis su trimis sodybomis, iš kurių tik dvi gyvenamos”, - FB rašė P. Adeikis.

Pirma vaba – trys staugimai ir garsas taip smarkiai nuslinko mišku. Iš pradžių buvo tylu, bet neilgai. „Po dešimties minučių tylą perskrodė du trumpi vilko staugimai. Vilkas tarsi paklausė: „Kur tu?“ Suveikė adrenalinas. Jo atsakas sklido maždaug už pusės kilometro, tiesiai prieš mane. Atsakau jam dviem trumpais, vos girdimais staugimais: „Aš čia. Ateik pas mane.“ Šautuvas paruoštas, per termomonoklį dairausi – gal pamatysiu vilką. Po kelių minučių miške pastebiu judesį. Balta dėmė slankioja tarp medžių, sustoja, klausosi. Vilkas prieina prie pat miško krašto, ir per termomonoklį aiškiai matau – tai vilkas, tačiau per optiką dar negaliu jo matyti, nes viskas susilieja miško fone. Labiausiai džiugina tai, kad jis vienas. Tai reiškia, jog tai tas pats atsiskyręs trikojis vilkas”, - neeilinę medžioklę prisiminė gamtininkas.

Praėjus dešimt minučių, P.Adeikio kantrybė pasiteisino. Vilkas pajudėjo į atvirą lauką. „Dabar jau aiškiai matau, kad jis eina tiesiai į mane. Laukti nebegaliu – jei vilkas užuos mane, jis pasileis šuoliais, ir sekti jį per dieninę optiką bus labai sudėtinga net ant sniego. Šūvis. Vilkas susisuko, susivartė ir šuoliais pasileido atgal į mišką. Kraujas sniege aiškiai parodo, kur jis bėga. Į paiešką jungiasi medžioklės vadovas. Pėdsakai rodo – vilkas bėga šuoliais. Nueiname apie šimtą metrų gilyn į mišką, kraujo nemažėja. Pradedu galvoti, kad mes, ieškodami, galime stumti vilką dar toliau. Mintyse jau svarstau apie paieškos nutraukimą ir vilko ieškojimą ryte. Ir tada – „Štai tavo vilkas“, – sušunka medžioklės vadovas, apšviesdamas sniege gulintį vilką,” – rašė medžioklės entuziastas.

Gamtininkas net nesuabejojo, kad tai – tas pats trikojis vilko patinas. P.Adeikis ramiau atsiduso, kad vilko kančios nutrauktos ir tai buvo tik laiko klausimas, kada jis su tokia trauma būtų pradėjęs pjauti šunis kaime ar ūkio gyvulius. Nes susimedžioti laukinį grobį jam jau buvo nebeįmanoma.