M. Maciulevičius: per protestus Briuselyje – akivaizdi takoskyra

Praėjusią savaitę Briuselyje vyko grandiozinė Europos ūkininkų protesto akcija, kurios metu beveik 10 tūkst. ūkininkų ir traktorių iš visos Europos bandė vieningai atkreipti Europos Komisijos, Europos vadovų tarybos ir Europos Parlamento dėmesį į ypač aktualias ūkininkams problemas. Vieningi buvome ir mes iš Lietuvos – daugiau nei penkiasdešimt Lietuvos ūkininkų sąjungos bei Lietuvos žemės ūkio tarybos atstovų. Vieningai buvo ir latviai bei estai, tradiciškai kaip baltiečių koalicija. Netgi Vilniuje protestavę Žemės ūkio rūmų  nariai atrodė lygiai taip pat vieningi: tiek savo kalbomis, tiek vieningi baltiečių aprėdu. Tačiau nežinia kodėl Žemės ūkio rūmų pirmininkas ir vicepirmininkai, dalyvaudami proteste Briuselyje, vieninteliai išsiskyrė. Kaip baltos varnos – tiek išvaizda, tiek retorika.

Juolab, pastarosiomis dienomis į viešąją erdvę jie kelis kartus gražino žodžius „agro oligarchija“ Lietuvos žemės ūkyje. Į tai primygtinai, iškrentant iš bendro konteksto, bandyta atkreipti dėmesį protesto Briuselyje metu, jų vilkėtomis liemenėmis su atitinkamu užrašu. Dar plačiau šią temą bandyta plėtoti pirmadienio LRT radijo “Ryto garsai” laidoje, taip klaidingai informuojant visuomenę ir manipuliuojant faktais apie protesto Briuselyje esmę. Dėmesį atkreipėme visi, dauguma pasipiktinom. Tačiau svarbu iš karto pasakyti, kodėl apskritai apie tai tenka kalbėti. Ne todėl, kad ši tema būtų reali problema ūkininkų bendruomenėje, o todėl, kad ją išskirtinai, kryptingai ir dirbtinai kelia tiktai dabartinė Žemės ūkio rūmų vadovybė. Apie „oligarchiją“ nekalba nei Lietuvos ūkininkų sąjunga, nei Lietuvos žemės ūkio taryba, nei kiti tų pačių Žemės ūkio rūmų nariai. Šios sąvokos nėra nei mūsų protestų šūkiuose, nei mūsų viešuose pasisakymuose. Būtent čia ir atsiranda akivaizdi takoskyra.

Tiek Briuselyje, tiek Vilniuje vykusių protestų metu buvo aiškiai matyti, kad ūkininkai, nepaisant skirtingų organizacijų ar atstovavimo formų, kalbėjo viena suderinta kalba. Tai buvo racionali, europinė retorika, sutampanti su tuo, ką šiandien gina didžioji dalis Europos ūkininkų organizacijų. Kalbėta apie būtinybę gražinti Bendrąją žemės ūkio politiką ir jos adekvatų finansavimą, grįžti prie sprendimų, paremtų poveikio vertinimu ir ekonomine logika, apie rinkos apsaugą nuo trečiųjų šalių nekokybiškos produkcijos ir kainų dempingo, apie kooperacijos ir perdirbimo svarbą, apie tai, kad be stabilios ir prognozuojamos politikos nebus nei investicijų, nei jaunų ūkininkų, nei prieinamo maisto vartotojui. Kaip rodė TV reportažai ši kalba buvo girdima ir Briuselyje, ir Vilniuje. Ji buvo vieninga.

Tačiau šiame bendrame kontekste ypač ryškiai neigiamai išsiskyrė Žemės ūkio rūmų vadovybės pasirinkta retorika. Ji rėmėsi jau šiek tiek pabodusiais, emociniais naratyvais apie tariamą oligarchiją, apie „gerus“ ir „blogus“ ūkininkus, apie neva neišvengiamą smulkiųjų žlugimą. Tai nėra atsitiktinumas – tai sąmoningas pasirinkimas kalbėti kalba, kuri tiesiog kiršina ūkininkus.

Ši retorika labai primena tam tikrų europinių judėjimų ir organizacijų kalbą, kuri buvo ypač populiari kuriant Žaliąjį kursą. Tuo metu Briuselio koridoriuose dominavo emocijomis paremti pasakojimai apie didelio masto gamybos „blogį“, romantizuotas smulkus ūkis buvo statomas kaip vienintelis teisingas modelis, o ūkių efektyvumas dažnai buvo pateikiamas kaip problema, o ne sprendimas. Ši kalba buvo artima tokiems judėjimams kaip „Via Campesina“, taip pat radikalesnėms aplinkosaugos organizacijoms, kurios mobilizavo baimę, o ne analizę. Politiniu požiūriu ši retorika tam tikru metu buvo patraukli, tačiau ji niekada neturėjo tvirto mokslinio pagrindo!

Pastarųjų metų realybė tai aiškiai parodė. Pandemija, karas Ukrainoje, energijos krizė, maisto kainų šuolis privertė Europą grįžti prie klausimo, kas iš tiesų užtikrina maisto saugą. Atsakymas pasirodė paprastas, bet nepatogus ideologijai: tai daro ne lozungai, o produktyvumas, investicijos, technologijos ir veikianti rinka. Dėl to šiandien pati Europa atsitraukia nuo emocinių sprendimų, peržiūri Žaliojo kurso nuostatas ir pripažįsta, kad dalis ankstesnių reformų buvo paremta neteisingomis prielaidomis. Mokslas ir praktika šiuos argumentus paneigė.

Todėl būtina labai aiškiai pasakyti ir apie vadinamąją „oligarchiją“. Lietuvos žemės ūkyje jos nėra ir ji nesiformuoja. Tai supranta didžioji dauguma ūkininkų. Tai, kas vyksta, yra natūrali struktūrinė kaita ir ūkių efektyvinimas, būdingas visoms Europos šalims. Ūkių koncentracija Lietuvoje nėra išskirtinė, ji neviršija europinių tendencijų ir nėra susijusi su kainų diktatu ar rinkos užvaldymu. Lietuvoje nėra mega agro-koncernų, galinčių dominuoti rinkoje. Yra keli holdingai, apjungę dalį žemės ūkio bendrovių, bet iki tarptautinių korporacijų statuso, būkim sąžiningi, jiems dar toli, toli. Net ir stambesni ūkiai veikia tomis pačiomis sąlygomis kaip visi kiti, būdami kainų priėmėjais, o ne formuotojais.

Natūralu, kad struktūriniai pokyčiai kelia nerimą smulkesniems ūkiams. Ir taip - jie mums be galo svarbūs. Tačiau supainioti šį nerimą su oligarchijos įsigalėjimu yra klaida. Smulkius ūkius silpnina visai kiti dalykai – perdirbimo pajėgumų stoka, kooperacijos nebuvimas, silpna derybinė galia ir ribota prieiga prie kapitalo. Tai sisteminės problemos, apie kurias kalbėti sudėtinga, nes jos reikalauja sprendimų, investicijų ir atsakomybės. Politiškai dėl praeities nesėkmių kur kas lengviau tiesiog kaltinti didesnį kaimyną ir taip išvengti diskusijos apie produktyvumą, riziką ir ūkio valdymą. Ir taip, neužilgo, dar laukia karštos diskusijos ateityje apie išmokų lubas ir didesnes išmokas patiems smulkiausiems aktyviems ūkininkams, tai tikrai svarbu, tačiau būtina suprasti, jeigu nebus sisteminių pokyčių, jeigu neatsiras noras kooperuotis ar noras perdirbti ir tiekti tiesiogiai vartotojams, noras kurti aukštą pridėtinę vertę, kad ir kokio dydžio tiesioginės išmokos bebūtų, jos pačių mažiausiųjų neišgelbės.

Demagogija yra lyginti Lietuvos žemės ūkį su Australija ar kitais visiškai kitokių sąlygų modeliais. Mūsų atskaitos taškas yra Europa ir europinis kooperuoto šeimos ūkio modelis. Būtent čia slypi mūsų stiprybė ir būtent čia turi būti ieškomi sprendimai, o ne egzotiškuose palyginimuose.

Todėl šiandien svarbiausia aiškiai pakartoti, ką ūkininkai akcentuoja savo reikalavimuose – būtinybę gražinti Bendrąją žemės ūkio politiką ir jos adekvatų finansavimą, grįžti prie sprendimų, paremtų poveikio vertinimu ir ekonomine logika, apie rinkos apsaugą nuo trečiųjų šalių nekokybiškos produkcijos ir kainų dempingo, apie kooperacijos ir perdirbimo svarbą, apie tai, kad be stabilios ir prognozuojamos politikos nebus nei investicijų, nei jaunų ūkininkų, nei prieinamo maisto vartotojui. O dirbtinis bandymas kiršinti ūkininkus tiesiog audrina. Mano manymu, problema nėra Žemės ūkio rūmuose kaip institucijoje ir nėra jų nariuose. Problema yra dabartinėje vadovybėje ir jos pasirinktoje retorikoje, kuri remiasi atgyvenusiais, mokslu nepagrįstais naratyvais ir sąmoningai skaldo bendruomenę.

Ūkininkai Briuselyje ir Vilniuje jau parodė, kad moka kalbėti viena, argumentuota kalba. Tai kalba, kuri gina ne tik ūkininkų, bet ir vartotojų interesus, siekdama, kad maistas būtų sveikas, kokybiškas, kiek įmanoma draugiškas aplinkai ir, svarbiausia, įperkamas. Jeigu eisime priešinga kryptimi, grįšime prie baimės ir skaldymo politikos, rizikuojame pasiekti priešingą rezultatą – silpną, nekonkurencingą žemės ūkį ir neįperkamą maistą.

O kadangi Šv. Kalėdos tai linkiu visiems mažiau pyktis, sugebėti įsiklausyti ir svarbiausia išgirsti vienas kitą, stengtis ieškoti racionalių sprendimų kaip su vis mažėjančiais resursais padaryti kuo daugiau, pasitikėti vieni kitais ir svarbiausia surasti bendrą tikslą sukurti klestintį, o ne kenčiantį žemės ūkį Lietuvoje. Ramybės visiems ir gražių švenčių.