Ūkininkų protestai paralyžiavo Europos miestus

Tuo metu, kai Lietuva minėjo Laisvės gynėjų dieną, sausio 13-ąją Prancūzijoje į Paryžiaus centrą įvažiavo apie 350 traktorių, taip perkeldami pastarųjų kelerių metų kaimo gyventojų nepasitenkinimą į politinės galios širdį. Protestai apsunkino eismą prie Nacionalinės Asamblėjos, Eliziejaus laukų ir Triumfo arkos – vietų, kurios Prancūzijoje reiškia valstybės stabilumą, bet tą dieną šios vietos tapo ūkininkų pykčio scena.

Panašiu metu Belgijoje ūkininkai blokavo pagrindines magistrales, logistikos centrus, uostus ir strategines sankryžas, tarp jų – kelius, vedančius į Antverpeno uostą, per kurį kasmet perkraunama daugiau kaip 230 mln. tonų krovinių.

Tai 2024–2025 m. protestų bangos tąsa, kai ūkininkų nepasitenkinimas tapo vienu ryškiausių socialinių reiškinių Europos Sąjungoje.

Pagrindinės nepasitenkinimo priežastys – ES žaliasis kursas ir ūkininkų ekonominė realybė. Europos Komisija siekia iki 2030 m. 50 % sumažinti cheminių pesticidų naudojimą, 20 % – trąšų suvartojimą, o ne mažiau kaip 25 % dirbamos žemės paversti ekologiniais ūkiais. Tačiau remiantis pačių ūkininkų organizacijų skaičiavimais, šių reikalavimų įgyvendinimas kai kuriuose sektoriuose gali sumažinti derlių 10–30 %, ypač augalininkystės ir daržininkystės ūkiuose.

Prancūzijoje žemės ūkis sukuria apie 1,7 % BVP, tačiau socialinė jo reikšmė gerokai didesnė: šalyje veikia apie 390 tūkst. ūkių, iš kurių didelė dalis – šeimos ūkiai. Nacionalinės ūkininkų sąjungos duomenimis, kas trečias Prancūzijos ūkininkas per metus uždirba mažiau nei nustatytas minimalus atlyginimas, o vidutinė ūkininko pajamų marža pastaraisiais metais svyruoja ties 5–7 % riba. Tokiose sąlygose bet koks papildomas reguliavimas, reikalaujantis investicijų ar mažinantis produkciją, tampa egzistenciniu iššūkiu žemdirbiams.

Belgijoje situacija panaši. Nors šalis maža, jos žemės ūkis labai integruotas į ES rinką: apie 70 % Belgijos žemės ūkio produkcijos eksportuojama.

Ūkininkai čia ypač jautriai reaguoja į importą iš trečiųjų šalių. 2023–2025 m. į ES ženkliai išaugo žemės ūkio produkcijos importas iš Ukrainos, Pietų Amerikos ir Šiaurės Afrikos. Vien tik grūdų importas iš Ukrainos kai kuriais metais viršijo 20 mln. tonų, o tai, ūkininkų teigimu, darė didelį spaudimą grūdų kainoms vidaus rinkoje.

Tuo pat metu ES ūkininkams taikomi griežtesni aplinkosaugos, darbo ir gyvūnų gerovės standartai, kurių analogiški reikalavimai importuojamai produkcijai ne visada užtikrinami.

Protestuotojai Paryžiuje ir Briuselyje akcentavo ne vieną problemą. Be žaliojo kurso, jie kritikuoja ir biurokratijos mastą: paraiškos tiesioginėms išmokoms, kontrolės, ataskaitos ir patikrinimai, pasak ūkininkų, kasmet kainuoja šimtus darbo valandų, kurias būtų galima išnaudoti tiesioginiam darbui.

Europos Audito Rūmų vertinimu, Bendrosios žemės ūkio politikos administravimas kai kuriose šalyse ūkininkams kainuoja iki 10 % potencialių pajamų, jei skaičiuojamas laikas ir papildomos išlaidos.

Europos Komisija oficialiai kartoja, kad žaliojo kurso atsisakyti neketina, tačiau pripažįsta, jog reikia „lankstumo“. Pastaraisiais mėnesiais jau buvo padaryta nuolaidų – dalis aplinkosauginių reikalavimų laikinai atidėti, o valstybėms narėms leista paprasčiau koreguoti nacionalinius strateginius planus. Vis dėlto ūkininkai tai vertina kaip kosmetinius pakeitimus, nekeičiant esminės krypties.

Sausio 13-osios vaizdai Paryžiuje ir blokados Belgijoje tapo dar vienu signalu, kad konfliktas tarp politinių ambicijų ir žemės ūkio realybės gilėja. Traktoriai sostinių gatvėse – tai ne tik protesto forma, bet ir perspėjimas: be realistiško ekonominio pagrindo net ir kilniausi aplinkosauginiai tikslai gali susidurti su atviru pasipriešinimu. Europa, siekdama būti žalia, rizikuoja tapti vieta, kur vis daugiau ūkių nebeįstengia išgyventi be protestų.