Moldovos smulkiuose pieno ūkiuose karvių skaičius sumažėjo 95 %. Kokios pamokos Lietuvai?

Pastarųjų metų įvykiai Moldovos žemės ūkyje tapo ryškiu pavyzdžiu, kaip staigus gamybos sąnaudų augimas per trumpą laiką gali iš esmės pakeisti viso pieno sektoriaus struktūrą. Šalyje, kur smulkūs pieno ūkiai dešimtmečius sudarė šio sektoriaus pagrindą, per kelerius metus jie tapo ekonomiškai nebeatlaikantys rinkos spaudimo ir faktiškai prarado struktūrinę reikšmę.

Moldovoje smulkiuose ūkiuose laikomų galvijų skaičius sumažėjo apie 95 proc. – iki maždaug 70 tūkst. Tikslių duomenų apie melžiamų karvių skaičių šiuose ūkiuose nėra, nes oficialioje statistikoje dažniausiai pateikiamas bendras galvijų skaičius. Vis dėlto, vertinant bendrą pieno ūkių struktūrą šalyje, bendras melžiamų karvių skaičius Moldovoje siekia apie 150 tūkst. gyvulių.

Pagrindinė smulkių ūkių pasitraukimo iš pieno gamybos priežastis – drastiškas pašarų kainų augimas. Nuo 2021 metų grūdų ir kombinuotų pašarų kainos Moldovoje padidėjo 40–70 procentų, o kai kuriais laikotarpiais viršijo 300 eurų už toną. Situaciją dar labiau paaštrino užsitęsusios sausros pietiniuose regionuose, kai natūralių ganyklų išeiga sumažėjo daugiau nei perpus.

Pašarai sudaro iki 70 proc. pieno savikainos, todėl vienos karvės išlaikymas Moldovoje per metus kainuoja apie 900–1 100 eurų. Tuo pat metu žaliavinio pieno supirkimo kaina siekė vos 0,40–0,45 euro už kilogramą ir augo gerokai lėčiau nei gamybos sąnaudos. Tokia ekonominė disproporcija lėmė, kad smulkūs pieno ūkiai dirbo nuostolingai, o šeimos, neturėjusios finansinių rezervų ar galimybių investuoti į efektyvumą, buvo priverstos atsisakyti pienininkystės.

Lietuvoje pieno sektoriaus struktūra skiriasi, tačiau ekonominė logika išlieka labai panaši. 2022–2024 metais kombinuotų pašarų kainos Lietuvoje buvo pakilusios iki 280–350 eurų už toną, o kai kuriais laikotarpiais – ir dar aukščiau. Pašarai sudaro apie 60 proc. pieno gamybos savikainos, todėl net ir laikini kainų šuoliai tiesiogiai paveikia ūkių pelningumą.

Vienos karvės išlaikymo kaštai Lietuvoje, priklausomai nuo ūkio technologinio išsivystymo lygio, siekia maždaug 1 600–2 000 eurų per metus. Tuo pat metu 2024 metais vidutinė žaliavinio pieno supirkimo kaina svyravo apie 0,45–0,50 euro už kilogramą – tik nežymiai virš Moldovos lygio, tačiau esant gerokai didesnėms darbo jėgos, investicijų ir aplinkosaugos sąnaudoms. 2025 metų antrąjį pusmetį pieno supirkimo kainos Lietuvoje dar labiau sumažėjo, o daliai smulkių ūkių už žaliavinį pieną mokama mažiau nei 20 centų už kilogramą.

Per pastaruosius 10 metų karvių laikytojų skaičius Lietuvoje sumažėjo daugiau nei tris kartus – nuo maždaug 60 tūkst. iki mažiau nei 20 tūkst. ūkių. Nors bendras pieno kiekis šalyje krito ne taip drastiškai, smulkiųjų ūkių vietą rinkoje palaipsniui perėmė didesni, labiau kapitalizuoti ūkiai. Šis procesas savo logika labai primena tai, kas jau įvyko Moldovoje.

Moldovos patirtis rodo, kad pieno sektoriaus transformacija gali vykti itin sparčiai, jei valstybė neturi veiksmingų mechanizmų smulkiems ir vidutiniams ūkiams amortizuoti staigius sąnaudų šuolius. Šalyje ūkininkai, per parą pagaminantys ne mažiau kaip 130–150 kg pieno, gauna valstybės subsidijas, siekiančias apie 15 euro centų už kilogramą. Tai leidžia bent iš dalies stabilizuoti pajamas ir sulėtinti ūkių pasitraukimą iš sektoriaus.

Pamokos Lietuvai yra aiškios. Staigus gamybos sąnaudų augimas, jei nėra kompensacinių priemonių, pirmiausia naikina smulkius ūkius, net jei bendra pieno gamyba trumpuoju laikotarpiu išlieka stabili. Ilgainiui tai lemia spartų sektoriaus koncentravimąsi, didesnę priklausomybę nuo kelių stambių gamintojų ir mažesnį kaimo gyvybingumą. Moldovos pavyzdys parodo, kad pieno sektoriaus tvarumas priklauso ne tik nuo rinkos kainų, bet ir nuo valstybės gebėjimo laiku reaguoti į struktūrinius sukrėtimus.

Jeigu šios pamokos nebus įvertintos, Lietuva rizikuoja pakartoti tą patį kelią – tik lėčiau, bet su tomis pačiomis ilgalaikėmis pasekmėmis.