Atsisveikiname su 2025-aisiais

Šie metai visose gyvenimo sferose buvo nepaprastai gausūs įvairiais įvykiais. Mūsų krašto žemdirbiams metai buvo bene nepalankiausi per daugelį metų, netgi per paskutinius dešimtmečius. O nepalankumo priežastis paprastos – orų ,,žirklių“. Visi žemės gėrybių puoselėtojai, ko gero, neužmiršo balandžio pabaigos, kai orai gana ilgokam laikotarpiui sušilo daugiau nei 20 laipsnių. O gegužės pradžioje prasidėjusią aktyvią augalų vegetaciją sustabdė ilgalaikės, labai ,,kandžios“ šalnos. Jos ne tik sustabdė augalų vegetaciją, bet atskirose vietose visiškai pražudė rapsų plotus, vaismedžių sodus. Vėliau daugelyje regionų laukus skandino liūtys, itin nukentėjo bulvės ir kitos kultūros. Pagaliau ir derliaus sudorojimo metu orai nebuvo palankūs doroti derlių, itin grūdinių kultūrų, kurios buvo prastos kokybės. Galima būtų vardinti ir daugiau kultūrų, kurioms buvo pakenkta. Kaip esu jau rašęs, lengviau įvardinti, kokiai kultūrai metai buvo palankūs. Praktiškai žinau tik vieną tokią kultūrą – tai šilauogės.  

Bet nežiūrint labai nepalankių metų augalininkystės sektoriui, užėjus į prekybos tinklus tikrai nepajusi, kad daržovių, vaisių ir kitų maisto produktų būtų trūkumas. Tik kainos, itin bulvių, obuolių, tiksliai atspindi, kokie buvo metai. Žoliniai pašarai dėl lietingų orų gerai augo, tad gyvulininkystės sektoriaus ūkininkai pašarų turėjo galimybę sukaupti visam žiemojimo laikotarpiui. Tik vėl į ūkius sugrįžęs kiaulių afrikinis maras, o pas paukštininkus – kalakutų augintojus – paukščių gripas padarė didelių nuostolių. Mūsų rajono ūkininkai išvengė šių pavojingų, nuostolingų ligų.

Metų bėgyje žemės gėrybių puoselėtojus bandžiau skatinti daugiau dėmesio skirti alternatyviems verslams, daugiau rinktis netradicinį ūkininkavimą. Dėl monokultūrinių plotų, kur dominuoja rapsai, kukurūzai, skursta bioįvairovė – smulkioji fauna, sparčiai nyksta kiškiai, kurapkos. Labai bus įdomu stebėti, kaip klostysis žaliojo kurso reikalai. Europos Sąjungos šalyse bandyta labai griežtai laikytis ekologinių reikalavimų žemės ūkyje tikint, kad bus ženkliai prisidėta prie klimato kaitos mažinimo ir aplinkos taršos mažinimo. Kol buvo griežtinamos ūkininkavimo sąlygos, kitų žemynų žemės ūkio produkcijos gamintojai praktiškai pigesne produkcija nukonkuravo europiečius, nes naudojo daugiau chemikalų ir kitų svarbių priemonių, daug kur nesilaikė tvaraus ūkininkavimo reikalavimų. Užtenka priminti, kaip buvo smerkiama, draudžiama ES šalyse ir pas mus kultivuoti GMO kultūras.

Buvau labai optimistiškai nusiteikęs, kai socdemai laimėjo Seimo rinkimus ir maniau, kad ministrų kabinetas su premjeru G. Palucku nusivylusiai visuomenei nuveiks kažko gero, nei prieš tai buvusi valdžia. Bet išvertus iš posto premjerą, prasidėjo masinis opozicijos puolimas, kad valdžia neatsikratė ,,Nemuno aušros“ frakcijos, ilgai truko ministrų parinkimas, blokuojant aušriečių siūlomus kandidatus. Bet koalicija buvo suformuota prisijungiant valstiečius ir žaliuosius bei lenkų krikščionių išrinktus Seimo narius. A. Palioniui tapus žemės ministru, jis ėmė rūpintis ne tik savo kuruojama sritimi, bet labiau prisidėjo ir prie miškų išsaugojimo. Teko dalyvauti akcijoje prieš Labanoro girios miškų masinį kirtimą ir tos akcijos vienas aktyviausių organizatorių buvo ir būsimas ministras. Praplečiant temą apie miškus, man teko parašyti ne vieną straipsnį apie miškų gynimą. Ignalinos Trečiojo Amžiaus Universiteto Gamtos fakultetas, itin aktyviai veikiant A. Kacevičiui, buvo sustabdytas Pašiekščio miško kirtimas. Ten miesto teritorijoje realu turėti mini sengirės mišką. Pavyko sustabdyti miško kirtimą  ir už miesto kapinių. Teko per MI laikraštį kelti klausimą, kad palei pasienio ruožą, kažkokiu atstumu nebūtų plynai kertami miškai, kad jų nebūtų aplink miestus, didesnes gyvenvietes ir kaimo turizmo sodybas. Valdžia lyg tai pasiruošusi daryti rimtus pokyčius, o svarbiausia, kad vietos bendruomenės stebėtų ir žinotų, ar jų vietovėse, kur yra miškai, yra numatyti kirtimai.

Teko ne vieną straipsnį parašyti sporto tema. Daugiausia, aišku, skirtą krepšiniui, nes ką reiškia krepšinis mums, lietuviams, papildomų nereikia aiškinti. Tiesa, labai gaila, kad mūsų šalyje apleistas tikrasis tinklinis (tiesa, dabar jį bandoma gaivinti Ignalinoje). Dabar madingas paplūdimio tinklinis, kuris man nė iš tolo neprilygsta tikrajam tinkliniui. Apie mūsų šalies futbolą nekyla ranka ką nors ir rašyti, nebent galime pasigirti, kad turime gabų jauną talentingą futbolininką ignalinietį P. Golubicką.  

Bet užtai norisi daugiau rašyti apie mūsų šalies plaukikus. Ilgą laiką Lietuvą garsino R. Meilutytė ir D. Rapšys, bet pastaraisiais metais kaip grybai po lietaus dygsta daug išugdytų naujų gabių, perspektyvių plaukikų. Tikiu, kad Los Andželo vasaros Olimpinėse žaidynėse turėsime nemaža būrį plaukikų ir tikėsimės medalių. Ta proga negaliu nepaminėti kolegės I. Čeponienės anūkės ignalinietės Kornelijos Jankovičiūtės, kurią jau galima laikyti pajėgiausia šalies plaukike ilgose plaukimo distancijose. Jai linkiu tapti lietuviškąja K. Ladecki. Noriu padėkoti jos treneriams E. Rakitinui ir D. Mykoliūnaitei.

Metų bėgyje teko parašyti keletą straipsnių ir apie geopolitinę situaciją pasaulyje, kur, mano nuomone, demokratija pergyvena sunkius laikus, nes stiprėja autokratinių diktatūrinių šalių valdymo formos, kur esą demokratiniu keliu išrinkti diktatoriai ilgam uzurpavo valdžią ir jų niekas negali pakeisti. Pasaulis tampa daugiapoliu, mūsų valdžios elitas laikosi vertybinės politikos, bet gali nutikti, kad reikės mums politikų, kurie vykdys labiau pragmatinę politiką. O svarbiausias įvykis, ko gero būtų, jei pagaliau būtų nutrauktas Putino karas prieš Ukrainą. Ignalinos turizmas

Skaitytojams belieka palinkėti gerų, laimingų, prasmingų, derlingų 2026-ųjų metų. Dabar situacija tokia, kad visi popieriniai leidiniai jaučia didelį spaudimą iš visuotinės skaitmenizacijos proceso, tad naudokimės galimybe, kol rankose dar galime pačiupinėti tikrą laikraštį, o ne virtualų kompiuteriuose.