Dronų karas be transporto – bejėgis: pagalbos prašymas ūkininkams iš Zaporižės pragaro

Misijos „Kariai kariams“ vienas iš įkūrėjų ir vadovų Antanas Kliunka kreipiasi į Lietuvos grūdų augintojus, kviesdamas telktis paramai Ukrainos bepiločių pajėgų kuopai, kuri šiuo metu kovoja viename sunkiausių karo ruožų – Zaporižės fronte. Pasak jo, tai tas pats padalinys, kurį Lietuvos ūkininkai rėmė ir anksčiau, kai praėjusių metų pavasarį bendromis pastangomis buvo nupirktas ir Ukrainos kariams padovanotas pikapas „Mitsubishi L200“.

Šiam bepiločių būriui vadovauja jaunas karininkas Aleksėjus, kuris dar per kruvinas kovas Torecko fronte su savo dronų komandomis dengė Ukrainos pėstininkų batalioną. Vasarą šis batalionas buvo atitrauktas iš fronto poilsiui ir persigrupavimui – tuo metu jame buvo likę tik apie 50 karių. „Kai liepą su parama atvykome pas juos, radome tik tris dronų operatorius... Tai buvo viskas, kas buvo likę iš buvusio būrio“, – niūrią Rusijos agresijos Ukrainoje realybę pasakoja A. Kliunka.

Tačiau per kelis mėnesius situacija kardinaliai pasikeitė. Intensyvių mokymų ir paties Aleksėjaus darbo dėka nedidelis būrys išaugo į pilnavertę dronų kuopą, kuri šiandien vienija apie 120 karių ir keturias profesionalias dronų operatorių komandas. Kiekvienai jų būtina atskira logistika – transportas, leidžiantis greitai perdislokuoti žmones ir įrangą. „Dronų karas šiandien yra ne tik technologijų, bet ir logistikos karas. Be transporto net moderniausia technika tampa bejėgė“, – pabrėžia fondo atstovas.

Rudenį brigada, kurioje buvo suformuota ši kuopa, vėl buvo permesta į vieną pavojingiausių vietų – Zaporižės kryptį. Pasak A. Kliunkos, būtent šiame ruože priešas telkia rezervus ir planuoja lemiamas atakas. „Rusai čia ruošiasi mesti paskutines savo jėgas. Zaporižė jiems – strateginis tikslas, o ukrainiečiams – dar viena vieta, kur kasdien sprendžiasi gyvybės ir mirties klausimai“, – sako jis.

Šiuo metu Aleksėjaus vadovaujama dronų kuopa kas savaitę sunaikina daugiau nei 40 priešo taikinių. Ji naudoja ne tik FPV dronus, bet ir vidutinio nuotolio fiksuoto sparno atakos dronus, galinčius veikti iki 50 kilometrų, taip pat sunkios klasės multirotorinius dronus, vadinamus „Baba Jaga“. Šie dronai tapo tikru priešo siaubu. „Tai ne tik smogiamoji priemonė. ‚Baba Jaga‘ dronai dažnai atlieka ir logistikos funkciją – gabena maistą, sprogmenis, naujus dronus toms operatorių grupėms, kurios yra labiausiai medžiojamos ir dažnai dirba visiškoje izoliacijoje“, – pasakoja A. Kliunka.

Aleksėjus su karo draugais, iŝtrūkẹs iš Turecko fronto. Tai LGAA nupirktas pikapas.

Didelė problema išlieka transportavimas. Smogiamieji dronai yra didelių gabaritų, o juos tenka vežti į vadinamąją „kill zoną“, kuri prasideda maždaug už 20 kilometrų nuo sąlyginės fronto linijos. Tam reikalingi pikapai su itin talpiais kėbulais, kuriuose galėtų tilpti ne tik pats dronas, bet ir jį lydintys kariai. „Tie vyrai važiuoja ginti ne tik savęs ar automobilio. Jie gina ir šimtą tūkstančių eurų kainuojantį droną, kuris priešui yra mirtinai pavojingas“, – teigia jis.

Būtent todėl kuopos vadas Aleksėjus nedrąsiai kreipėsi su prašymu – ar būtų įmanoma padėti įsigyti didesnio kėbulo pikapą, pavyzdžiui, „Dodge RAM“ tipo. Misijos „Kariai kariams“ savanoriai, pasak A. Kliunkos, reagavo nedelsdami. Transporto priemonė buvo surasta ir rezervuota, jos kaina – 8,5 tūkst. eurų.

„Tai nėra didžiulė suma valstybės mastu, bet fronte tai yra skirtumas tarp galimybės veikti ir bejėgiškumo. Todėl šiandien kreipiamės į tuos, kurie jau ne kartą parodė, ką reiškia tikra bendrystė – į Lietuvos grūdų augintojus“, – sako jis.

Anot A. Kliunkos, šiandien Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms itin trūksta pėstininkų, todėl didžiulė atsakomybė gula ant dronų operatorių pečių. „Nuo jų pasiaukojimo priklauso, kiek giliai priešas kasdien gali stumtis į Ukrainos teritoriją. Jie yra vieni labiausiai medžiojamų karių, bet kartu – vieni efektyviausių“, – pabrėžia jis.

Kalbėdamas apie keliones į Ukrainą, misijos „Kariai-kariams“ vadovas neslepia emocijų. „Kiekvieną kartą važiuodami gilyn matome, kaip kapinės pildosi Ukrainos vėliavomis. Tai vaizdas, kurio neįmanoma pamiršti. Ukrainiečiai moka milžinišką kainą už tai, kad mes, lietuviai, turėtume laiko pasiruošti neišvengiamam susidūrimui su barbarais iš Rytų“, – sako Antanas Kliunka.

Jo teigimu, šiandien parama Ukrainos kariams yra ne tik solidarumo, bet ir Lietuvos saugumo klausimas: „Tai nėra svetimas karas. Tai yra karas, kuris šiandien sulaikomas ten, kad rytoj jis neateitų čia.“