Dar daugiau biurokratijos: sumanėte kasti smėlį ar žvyrą savo sklype?
Smėlis ar žvyras nuosavame sklype dažnai atrodo kaip paprastas ir lengvai pasiekiamas išteklius – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad pakanka tiesiog pradėti kasti ir panaudoti medžiagas savo reikmėms. Tačiau praktikoje tokia veikla Lietuvoje yra griežtai reglamentuota, o procedūros, kurias privalu atlikti prieš pradedant net ir nedidelę gavybą, atskleidžia gana sudėtingą biurokratinį mechanizmą.
Pagal galiojančią tvarką, prieš pradedant naudoti žemės gelmes būtina įregistruoti vadinamąjį mažąjį karjerą Mažųjų karjerų sąvade, kurį administruoja Lietuvos geologijos tarnyba. Nors pats mažasis karjeras apibrėžiamas kaip gana nedidelės apimties kasinys – iki 1 hektaro ploto ir ne daugiau kaip 3 metrų gylio, skirtas smėlio ar žvyro gavybai savoms reikmėms – net ir tokiai minimaliai veiklai taikoma gana plati administracinių reikalavimų sistema.
Pirmiausia nustatyta teritorinė ir kiekybinė ribojimų sistema. Vienoje savivaldybėje gali būti įrengtas tik vienas mažasis karjeras, o tai reiškia, kad net turint nuosavą žemę ir realų poreikį vietos infrastruktūros ar teritorijos tvarkymo darbams, galimybė išgauti žaliavas priklauso ne tik nuo savininko sprendimo, bet ir nuo bendros administracinės kvotos. Tokia nuostata kelia klausimų dėl proporcingumo – vietos poreikiai ar individualūs projektai gali būti apriboti vien tik dėl formalios savivaldybinės ribos.
Papildomų ribojimų atsiranda ir dėl žemės ploto. Miškų urėdijoms leidžiama įrengti tik iki 0,5 hektaro ploto karjerus, o fiziniams ir juridiniams asmenims taikomas reikalavimas, kad karjero plotas negalėtų viršyti 1 procento jų valdomos ar naudojamos žemės toje savivaldybėje. Nors tokie kriterijai formaliai grindžiami aplinkosaugos ar racionalaus išteklių naudojimo argumentais, praktikoje jie dar labiau komplikuoja galimybę savarankiškai panaudoti savo žemėje esančius išteklius.
Biurokratinė našta ypač išryškėja pačio registravimo procese. Norint įrašyti mažąjį karjerą į Mažųjų karjerų sąvadą, Lietuvos geologijos tarnybai reikia pateikti prašymą, žemės valdymo teisę patvirtinančius dokumentus, mažojo karjero pasą ir žemės sklypo planą su pažymėta planuojamo kasimo vieta. Kai kuriais atvejais būtina gauti ir papildomus kitų institucijų derinimus, pavyzdžiui, iš Valstybinės miškų tarnybos ar saugomų teritorijų institucijų. Toks dokumentų ir institucijų ratas sukuria situaciją, kai net nedidelės apimties ūkinė veikla tampa priklausoma nuo kelių administracinių procedūrų ir institucinių sprendimų.
Svarbu ir tai, kad naudoti karjerą leidžiama tik nuo jo oficialaus įrašymo į sąvadą momento. Iki tol bet kokia smėlio ar žvyro gavyba laikoma neleistinu žemės gelmių naudojimu. Kitaip tariant, net ir turint nuosavą žemę bei joje esančius išteklius, jų panaudojimas tampa galimas tik įveikus visą administracinę procedūrą.
Visa ši sistema atskleidžia platesnę problemą – siekis reguliuoti išteklių naudojimą yra suprantamas, tačiau perteklinis reglamentavimas gali tapti kliūtimi racionaliam ir vietos poreikiams pritaikytam jų naudojimui. Kai net nedideliam, savoms reikmėms skirtam karjerui reikia pereiti sudėtingą leidimų ir derinimų kelią, kyla klausimas, ar tokia reguliavimo struktūra iš tiesų padeda efektyviai valdyti išteklius, ar tik didina administracinę naštą žemės savininkams.
