Iš širdies išdainuotas Dianos Bomblauskienės gyvenimas
Kai gyvenimas pasikeitė, o kasdienybę užpildė vaikų auginimas, viena meilė liko nepalaužta – folkloras. Tęsdama pasakojimą apie save, Diana Bukavickytė-Bomblauskienė kalba apie tai, kaip tradicinė kultūra lydėjo ją nuo jaunystės iki profesinio kelio, tapo ir širdies džiaugsmu, ir šeimos veikla, pajamų šaltiniu, o galiausiai – gyvenimo būdu. Tai istorija apie ištikimybę, kūrybą ir gilius vertybinius pasirinkimus, kurie išsiskleidžia per dainą, šokį ir nuoširdų darbą su žmonėmis.
Folkloras kaip gyvenimo gija
Kai į Dianos Bomblauskienės gyvenimą atėjo vaikai, viskas kardinaliai pasikeitė. Susikurtas „naujas aš“ turėjo pasitraukti į antrą planą, kad galėtų gimti kažkas dar svarbesnio. Ji sako: „Labai džiaugiuosi savo tuomečiu sprendimu skirti visą laiką augti kartu su vaikais. Nors buities nemėgau – jos gyvenime ir iki vaikų netrūko, atrodė, buities jau buvo sočiai.“
Vienintelė veikla, kuri per gyvenimo pokyčius niekada nesustojo, buvo folkloras. Prasidėjusi dar dvidešimties metų, ši meilė niekada neišblėso. Abu Dianos vaikai – dar būdami mamos įsčiose – girdėjo ją dainuojant, jautė šokančią. Vėliau matė ją nuolat įsitraukusią į tradicinę veiklą, kol patys užaugo ir išėjo gyventi savo gyvenimų.
Šeimos įsitraukimas į folklorą
Kol vaikai augo, abu, daugiau ar mažiau, buvo įtraukti į šeimos puoselėjamą tradicijų pasaulį. Kartu su jų tėčiu Diana aktyviai leido laiką įvairių folkloro ansamblių veiklose. Vienas reikšmingiausių etapų – kai susijungė Telšių dailės akademijos folkloro ansamblis su miesto tradicijų puoselėtojais. Taip Telšių kultūros centre gimė folkloro ansamblis „Insula“. Milda Ričkutė tapo svarbia mokytoja – būtent ji išmokė Dianą vesti dainas, įtraukė rimtai į šio žanro sūkurį.
Po kiek laiko susikūrė šeimyninė tradicinė kapela „Rataa“. „Tuomet ta smagi ir mylima veikla tapo ne tik malonumu – tai buvo ir dalelė šeimos pajamų“, – prisimena Diana. Su šia veikla atsirado galimybės keliauti po pasaulį, sutikti daugybę įdomių žmonių, mokytis, patirti. Visa tai natūraliai atvedė į profesinį folkloro kelią – prieš maždaug dvidešimt metų tradicinė veikla tapo ir darbu. „Esu dėkinga už pasitikėjimą anuometei kultūros centro direktorei Birutei Juozapavičienei“, – sako ji. Nuo nulio pradėtas kurti folkloro ansamblis „Spigėns“ iškart turėjo tvirtą pagrindą – Dianos šeima tapo kolektyvo ašimi: su savais tautiniais rūbais, instrumentais, gebėjimais ir noru muzikuoti.
Ansamblis „Spigėns“ ir folkloro kelias
Kolektyvą papildė folkloro mylėtojai, profesionalūs muzikantai, todėl „Spigėns“ galėjo iškart koncertuoti, vykti į gastroles užsienyje. Sunkumai prasidėjo vėliau – kai kolektyvas, kaip ir kiekvienas gyvas organizmas, pradėjo keistis. Kadangi vien folkloro veikla šeimos poreikių nepadengė, Diana nusprendė išmokti dirbti ir finansų srityje. Augindama vaikus, ji jau buvo išbandžiusi įvairią prekybą, sukūrusi nuosavą verslą.
„Juokaudavau, kad mano finansai iš Mažeikių, dainuoja romansus Telšiuose“, – šypsosi Diana. Ir taip truko beveik 20 metų. Automobilis tapo antraisiais namais, o gyvenimas virto nuolatiniu lėkimu tarp skirtingų veiklų ir miestų.
Abi rimtos veiklos – folkloras ir finansai – bei motinystė tapo jos gyvenimo „perpetuum mobile“, nuolatiniu judesiu, varomąja jėga. „Buvo sunku – taip. Pavargau – taip. Sudėtinga – taip. Bet buvo verta, prasminga ir labai naudinga“, – atvirai sako Diana. Šios sritys viena kitą papildė – viena maitino dvasią, kita leido puikiai gyventi. Jos teigimu, abi augino ją kaip žmogų, ugdė profesiškai, išlavino empatiją, padėjo atskleisti gamtos duotus gabumus, teikė vidinį pasitenkinimą.
„Jei ne mano finansai, nebūčiau tiek sudainavusi romansų“, – juokauja ji. Šiandien Diana džiaugiasi galėdama visą dėmesį skirti mylimiausiai sričiai – etnokultūrai. Ji aktyviai dalijasi žiniomis, dainomis, tradicijomis, dalyvauja žmonių ugdymo procese tiek formaliai, tiek neformaliai.
Kūryba, profesinis augimas ir edukacija
Darbo vieta – Žemaičių kaimo muziejus – tapo ne tik darboviete, bet ir kūrybine erdve: „Jaučiuosi ten kaip žuvis vandenyje, kartais tai labai padeda, o kartais ir trukdo. Kai darbas visiškai tampa gyvenimo būdu, saviraiška, gyvenimo įprasminimu, kai darbe matai fantastiškas galimybes ir priemones greičiau ir lengviau pasiekti etnokultūros srityje norimą rezultatą, kai atrodo, kad gali pasiekti visuomenę su norima žinia čia ir dabar, tai įsijautusi į savo darbus, darausi beatodairiška, nebejaučianti saiko, galimybių ribų savo pačios ir kitų. Kartais man atrodo, kad kilnus tikslas pateisina įvairiausias priemones, laiko ir žmonių lėkimas greičiau skatina imtis kuo daugiau įvairių veiksmų, kad pritraukti juos į tam tikrą sritį ir žanrą, drąsa veikti pagrįstai užgožia racionalų planavimą, bet taip galima tikrai ne visada, ne visur ir ne su visais.“
Supratusi, kad menas labai veikia žmogų, Diana ryžosi gilintis giliau – ne per seniausiai įgytas kultūros vadybos studijų žinias papildyti edukologijos magistrantūroje KU, studijuojant meno edukologiją. „Dvidešimt minučių muzikoje gali pakeisti žmogaus būseną“, – įsitikinusi ji. Siekis – ne tik mylėti, bet ir profesionaliai perteikti žinias kitiems: vaikams, suaugusiesiems, visiems, kurie nori prisiliesti prie meno ir tradicijų.
Folkloro ir romansų keliai
Paklausta, kodėl pasirinko būtent folklorą ir romansus, Diana grįžta į prisiminimus. Po mokyklos ji pradėjo dirbti ir netikėtai susipažino su Dailės akademijos studentu Sauliumi. Būtent jis atvedė ją į folkloro ansamblį. „Pažintis su meno žmonėmis buvo tarsi susitikimas su pačia savimi.“
Tradicinis žemaitiškas dainavimas, nors ir negirdėtas, atrodė keistai pažįstamas. Daug laiko jie praleisdavo kalbėdamiesi apie žemaičių praeitį, kartu rinko dainas, šokius, papročius, šventė senąsias šventes. Dainavo iš pradžių pritariančiu balsu – turavodama, vėliau vesdama. Šokiai poroje atrodė nesudėtingi ir smagūs
„Šokčiau ir dabar, jei kojos laikytų.“
Dainuoti Dianai dabar lengviau nei šokti. Visada buvusi tik vieno geriausio žanro, tai yra savo krašto folkloro, mylėtoja, gerbėja ir atlikėja. Nors iš pradžių romansams sakė „ne“, ilgainiui jie ją atrado patys. „Kai kažką labai myli – kitai meilei pas žemaitį vietos nelieka“, – sako Diana, kalbėdama apie ištikimybę folklorui. Bet laikui bėgant, suprato: romansai padeda pasiekti platesnę auditoriją. „Savi marškiniai arčiau kūno“, – primena ji liaudies išmintį.
Romansai, kaip dvidešimtojo amžiaus folkloras, pasirodė esantys pažįstami, artimi klausytojams. Tad jie tapo tiltu – per juos galima parodyti ir senojo folkloro grožį bei įtaigą. Derindama abu žanrus, Diana pasiekia žmones lengviau ir giliau.
Kūryba kaip savęs gydymas
„Šiandien žmonės laukia poveikio iš išorės, o mūsų protėviai viską darė patys – kūrė, šoko, dainavo, bendravo.“ Anot Dianos, kai žmogus pats kuria, dainuoja, šoka, jis ne tik gyvena – jis gydo save. „Laižyti medų per stiklą galima, bet geriau paragauti – tada tikrai žinai, ar saldu.“
Diana pasirinko ne stebėti, o veikti. Ne vertinti kitus, o būti savo gyvenimo kūrėja. „Man pasisekė – sutikau nuostabių žmonių, kurie padėjo man tapti tokia, kokia esu šiandien.“
Šis pasakojimas – tik dar viena stotelė ilgame, įvairialypiame Dianos Bomblauskienės gyvenimo kelyje. Jame atsiskleidžia jos meilė folklorui, nuoširdus atsidavimas žmonėms ir kūrybai, dvasinis augimas, lydimas gilių vertybinių pasirinkimų. Tačiau tai – dar ne viskas. Apie kitus jos gyvenimo tarpsnius, iššūkius ir atradimus, apie dainas, kurios gydo, ir žmones, kurie įkvepia – skaitykite kitoje dalyje.
