Kazimiera Kinčinienė – gyvenimo ir krosnių meistrė
Nevarėnai ir apylinkės turi visokių įdomybių, įdomių, reto atkaklumo ir tvirtumo žmonių. Pakalbėjome su 86-erių Kazimiera Kinčiniene. Nemenką gyvenimo dalį ji buvo pečdirbė: mūrijo įvairias krosnis. Paprastas, koklines, net „vinkelines“. Ją kviesdavę iki pat Latvijos. Dar ji buvo siuvėja. O nuo mažumės turėjo rimtų sveikatos bėdų, kaulų ligą. Bet ši moteris stebėtinai atkakli. Išmoko daug darbų ir jų imdavosi drąsiai. Dar ji… labai šneki ir linksma!
Ir batus pasiūdavo
Kazimiera gyveno Balėnėlių kaime, buvo siuvėja. Ką reikia, tą pasiūdavo. Aprengdavo nuo mažo iki seno. Kartais net apaudavo. Iš gerai išdirbtos odos mokėdavusi ir batus pasiūti. Drabužius siūdavusi ir plonus, ir storus. Ir vyrams, ir moterims. Vaikams. Vyrams buvo madingos galifė kelnės. Tos tokios, kur į aulinius batus tinkamos, nuo kelių pūstos į šonus. Ir tas siūdavo. Angliniu prosu prosijo. Kas benusakys tą žmonių laimingą valandą, tą dėkingumą kriaučkelei, kuri dailiai nauju drabužiu aprengia, su linksmumu išlydi…
Bet po kurio laiko ta pati liauna, linksma kriaučkelė jau buvo mūrininkė! Puiki pečdirbė. Stebėjosi žmonės, ar tatai ta iš Balėnėlių, kur sirgo ir sirgo, kuri ištisus metus ligoninėje ant lentų gulėjo… Ar tai ta dabar eina pečius mūrydama?! Ta! Eina! Mūrijo iki pat Latvijos.
„Juk būn Meilė!“
Iš kur ir kaip ji tokio amato išmoko? Kazimieros atsakymas buvo greitas ir konkretus: „Meilė! A žėna, ka būn Meilė? Juk must` žėna?..“
Kaip nežinosi! Juk esu jau seniai žilo plauko sulaukusi. Kazimiera ir dar patvirtino, kad Meilė žmogaus gyvenime labai svarbus reikalas. Gal pats svarbiausias. Mylėjo ji tik vieną kartą. Bet tai buvo jos gyvenimo džiaugsmas, gyvenimo pagrindas. Tai, amžinatilsį, jos vyras Benediktas Kinčinas.
Buvusi jau dvidešimt penkerių, kai juodu supiršo. Dešimčia metų vyresnis. Jam jau buvo trisdešimt penkeri. Vieną šeštadienį supiršo, o kitą šeštadienį jiedu jau „susirašyti“ ėjo, veselę iškėlė. Balėnėlių kaimas visą savaitę veseliojosi. O kitą visą savaitę – jaunikio kaime Stočkuose, už Pievėnų. Taip linksmai ir gražiai viskas buvę, kad nu! Kaip ir visiems, po vedybų gyvenimas ima keistis. Ir Kazimiera keitėsi. Nesikeitė tik jos Meilė.
Bėgdavo padėti
Juodu su Benediktu Kinčinu supiršusi tokia Aldona Jonaitienė iš Stočkų. Vyras buvo gabus ir darbštus meistras. Trobą galėjo vienas pats pastatyti ir viską sudėti, įrengti ir gerus pečius pamūryti. Valdišką darbą atidirbęs, Benediktas eidavo pas žmones meistrauti, mūryti. O Kazimiera bėgdavo jam padėti. „Būdava, pamėslėjo, katramė kėimė mona vyrielis darbounas, ėr leko anam padietė“, – prisimena Kinčinienė. Gabi, nuovoki, visko imasi. Ir tas buvimas kartu su savo Meile svarbu buvo. Čia pat jauti jį, čia pat padedi jam. Gali savo gerumu, atidumu, linksmumu dalintis. Ar bereik geriau!
Vis būdama šalia vyro, Kazimiera netruko pati visko išmokti: kaip apmatuojama, kaip apskaičiuoti, kiek plytų reikės. Kaip skiediniui molį žemėje rasti, kaip tą molį išmirkyti, kaip vapną ruošti, kaip su vapna dirbti. Viską.
Nors turėdama vadinamą neįgalumo grupę, atkaklumu, ištverme Kazimiera išmoko daug darbų, kuriuos jos vyras, jos Meilė dirbo. Ir gyveno gerame ūpe, linksma, pajuokaudama. Taip pat ištverdama savo negalią, susirgimus. Linksmam lengviau viskas sekasi. Jokiame darbe nebuvo sutižusi. Mokėjusi net miško medžius viena pjauti. Sako, „tris „družbas“ nudėvėjau, ir nė vienas medis man nėra netinkamai nuvirtęs. Visi taip, kaip reikia.“
Siuvimas vienai užsikvempus Kazimierai jau nebebuvo taip įdomu. Atrodė, kad nuo kitų judresnių darbų ji ir sveikesnė darosi. Ir įdomu jai įvairių meistrysčių reikalai. Taip pat ir pečdirbystės. Jos Meilė gerai visokias krosnis mūrijo, o ji, šalia padėdama, visko mokėsi. Tai taip ta graži, linksma kaimo siuvėja pečdirbe tapo. Ir vis kuo gražiau savo šeimos lizdelį tvarkė. Vaikus kuo dailiau apsiūdavo, gražumu auklėjo. Namai visada buvo kupini jos meilės, šilumos ir linksmumo.
Kaunas, Romainiai
Gimė Kazimiera Šlutaitė-Kinčinienė 1939 m. Balėnėlių kaime. Tai už Nevarėnų, ties riba su Mažeikių rajonu. Rubikai netoli. Kai buvo tik mokyklinių metų mergaitė, Kazimierai teko visokių sveikatos vargų įveikti. Mama Liucija Šlutienė bei Nevarėnų gydytoja Dobilevičiūtė labai rūpinosi ja. O Telšiuose ją gydęs kaulų gydytojas Gerasimenka. Šie daktarai ir į Kauną Kazimierą siuntė. Keturias savaites gulėjo Telšiuose ligoninėje, kol tyrimus, aprašymus Romainių sanatorijai parengė. Paauglės amžiaus metus turėjo neatsikeldama išgulėti ant lentų, net be pagalvės. Stuburą gydė. Kad bent vaikščioti galėtų. Gydymas buvo rūpestingas. Per tuos kantrumo ir ištvermės metus neblogai apsigydė. Stojosi ant kojų. Grįžo namo. Bet neįgalumas liko.
Tėveliai rūpinosi, kad Kazimiera išmoktų kokio nors amato sau duonai pelnyti. Rubikuose pas seną kriaučių Šaulį mokėsi siūti. Šis pats jau nebesiuvo, nebegalėjo. Bet mokytojas buvo nuoseklus ir labai reiklus. Turėjo savo sistemą. Neskubėk! Tol tą pačią užduotį kantriai be jo pagalbos darysi, kol labai gerai padarysi. Ir tik tada kitą užduotį gausi. Viską Kazimiera išmoko. Ir siuvo žmonėms, kol ištekėjo.
O iš tos gražios meilės su Benediktu turėjo ir vaikučių gimti. Labai jų norėjo ir Kazimiera. Gimdymas jai buvo rizika. Galėjo po to pati nebevaikščioti. Gydytojai leido gimdyti tik vieną vaiką. Ir tai abejodami. Bet Kazimiera taip norėjo savo vaikų, kad rizikavo, ryžosi. Grūmėsi su gydytojų pasipriešinimu, kad tik dar ir dar vaikelio susilauktų. Ir viskas buvo gerai. 1968 m. gimė sūnus Arūnas. 1970 m. duktė Rūta, 1972 m. duktė Vanda. Kiekvienam vaikeliui gimti vis Kauno daktarų priežiūros reikėjo. Visus savo vaikelius iš Kauno parsivežė. Taip išsikovojo ji sau laimę: turėti bent tris. O paskui ir gražiais palikuonimis džiaugtis.
Eidama vyrui padėti krosnis mūryti, Kazimiera vesdavosi ir anūką, vyresniosios dukros sūnų. Tegu išmoks vaikas gero amato, kuris visada gali praversti. Pagalbininkas buvo geras. Viską mūrininkei močiutei padėdavo, mokėjo molį paruošti, išplakti, paduoti. Bet nemūrijo pats. Kodėl? Atsakė Kazimiera paprastai, linksmai žemaitiškai: „Kad anam neklejavuos tas darbs!“ O močiutei Kazimierai „klijavosi“ puikiai.
Pirmas pečius Rubikuose
Pirmą tradicinę kaimo krosnį su virykle, su šildančia sienele Kazimiera Kinčinienė savarankiškai pamūrijusi savo dukters Rūtos namams. Buvęs toks reikalas, kad šią dukrelę reikėję iš vargo gelbėti. Pasitaikę už patinkamą kainą nupirkti Rubikuose senus trobesius. Jiedu su vyru Benediktu, jau abu sumanūs meistrai, griovė, valė, daug ką darė naujai. Viską sutvarkė, tik pečiaus naujo dar nėra. Vyrui kaži kokie svarbūs reikalai buvo. O reikėjo skubėti. Gal artėjo Šv. Roko atlaidai. Svarbiausia šventė Rubikų kraštui. Ir Kazimiera ėmėsi mūryti viena. Padainuodama, paniūniuodama… Pamūrijo! Viską sudėjo, viską sutvarkė. Ir trauka gera, ir šyla gerai. Ir dailiai, tvirtai viskas atrodė. Ištraukė dukrą tada iš vargo, įkurdino sutvarkytuose šiltuose namuose.
Tada Kazimiera įgavo drąsos. Pradėjo ir kitiems eiti krosnių mūryti. Sekėsi kuo puikiausiai.
Kai vyko melioracija, Kinčinai persikėlė gyventi į Nevarėnus. Žmonės vieni per kitus vis tiek plačiai žinią skleidė, kad, jeigu reikia atnaujinti išdegusią pakurą ar naujo pečiaus, reikia eiti pas Kinčinus. Ar vienas, ar antras sutvarkys, pamūrys geriausiai.
Benediktas Kinčinas jau miręs. Po apylinkes pilna dar jo meistrystės yra. Dar daug kur tebesikūrena ugnelės ar judviejų abiejų, ar po vieną sumūrytose krosnyse.
Kazimiera visokias grožybes, įdomybes ir įvykių įvykius iš praeities prisimena, puikiai pasakoja. Jos namai Nevarėnuose šiuolaikiškai modernizuoti. Bet sodyboje dar galima rasti jaukią vietelę su pasimūrytu vinkeliniu pečiumi, su virykle, su orkaite kugeliui kepti. Dėl prisiminimų ir pramogos dar viską būtų galima užkurti.
