Jurgita Tamulienė – Italijos grožio įkvėpta dzūkė, šokanti su savo paveikslais

Ši jauna ir kūrybinga moteris dalį savo gyvenimo praleidžia Lietuvoje, o kitą dalį Italijoje, kurią labai myli, nes tai, anot Jurgitos, yra viena iš svarbiausių jos kūrybos įkvėpėjų. Vadybos ir verslo administravimo studijas baigusi alytiškė prieš septynerius metus labai rimtai susidomėjo tapyba. Ilgainiui tai virto ne tik hobiu, bet ir gyvenimo būdu.

Moteris savo tapybos darbus pristatė įvairiose parodose, surengė net dvi personalines savo darbų parodas. Įdomu tai, kad tapytoja savo darbus pristato ir netradicine forma – kuria trumpus vaizdo filmukus, kuriuose derina savo aprangą ir foną prie konkrečių savo paveikslų ir atlieka su jais mini performansus.

Apie kūrybos ištakas, meilę Italijai, kūrybą stimuliuojančius dalykus kalbamės su J. Tamuliene.

– Papasakokite šiek tiek apie save: iš kur esate kilusi, kur mokėtės, kur gyvenate?

– Esu gimusi Alytuje ir gyvenu Alytuje. Esu baigusi Alytaus kolegiją (Įmonių įstaigų administravimas), Vilniaus universitetą (Vadyba ir verslo administravimas), Alytaus dailiųjų amatų mokyklą (fotografija).

– Kada atsirado potraukis dailei, kas tai inspiravo? Nuo ko prasidėjo Jūsų kūrybinis kelias? Kas buvo Jūsų mokytojai? Kiek laiko einate tuo keliu?

– Ilgą laiką užsiiminėjau fotografija. Tapyba mano gyvenime atsirado 2018 metais. Akvarelės subtilybių pradėjau mokytis pas akvarelistą Benjaminą Jenčių, vėliau  pas dailininką Vidmantą Jankauską. Ir dabar esu Alytaus jaunimo centro suaugusiųjų dailės studijos „Fantastika“ V. Jankausko mokinė. Toliau kuriu, mokausi ir tobulėju.

– Kokios temos atsispindi Jūsų darbuose? Kokią techniką naudojate?

– Šiuo metu tapau paveikslus ant drobės akriliniais dažais. Kuriu tai, ką tuo metu jaučiu, kas eina per mane, tą ir išreiškiu formomis, spalvomis. Mano darbuose atsispindi temos apie laisvę – moteris, apie jų emocijas, ką reiškia būti moterimi, kaip priimti, pamilti save, savo kūną, tokią, kokia esi, apie moters ciklus, seserystę, moterų draugystę, bendrystę, motinystę. Sutapatinau gėlių žydėjimą su moters virsmu, moters žydėjimu visomis savo spalvomis (pirmoji paroda – paveikslų ciklas „Gėlės – apie moteris“). Alytaus Sinagogoje vykstančios parodos tema – kelionė į save, atsigręžimas į save, susiliejimas, susitapatinimas su kūriniu, per savas mintis, žodžius, veiksmus. 

– Kaip kilo mintis sujungti dailės kūrinį su autoriumi? Kokias jungtis matote tarp paveikslo ir jo autoriaus? Kaip tai realizuojate praktikoje?

– Dailės kūrinio sujungimas su autoriumi kilo spontaniškai, norėjosi pamatyti gyvą, keliaujantį, kartu su kūrėju einantį paveikslą.

– Kur esate eksponavusi savo kūrinius, kur juos pristatėte pati, derindamasi prie kūrinių nuotaikos, spalvų, stilistikos? Ką toks pristatymas duoda?

– Savo kūrinius esu eksponavusi dvejose personalinėse parodose: „Florus“ gėlių studijoje ir Alytaus Sinagogoje.  Esu daug dalyvavusi jungtinėse suaugusiųjų dailės studijos „Fantastika“ parodose su mokytoju V. Jankausku, mano darbai buvo eksponuojami Alytaus mieste, Alytaus rajone, Lietuvos Respublikos Seime, Latvijoje Cesyje. O susiliedama su kūriniais, esu tik dabar veikiančioje parodoje „Jausmų kelionė gėlių takais“. Šios parodos atidaryme manuosius kūrinius padėjo pristatyti mano draugės, pasirinkdamos sau patinkantį paveikslą ir susiliedamos su jo atspalviais. 

– Iš ko semiatės kūrybinio įkvėpimo? Kas yra mėgstamiausi Jūsų dailininkai?

– Didžiausias mano kūrybinis įkvėpimas yra gamta, pasivaikščiojimai basomis miško takeliais, medžio apsikabinimas. Labai myliu jūrą, dievinu Nidą, mėgstu keliauti, pakeisti aplinką, pasisemti naujumo kūrybai. Man patinka mano mokytojų B. Jenčiaus, V. Jankausko darbai, alytiškio Kosto Poškaus kūryba, nuostabūs M.K. Čiurlionio paveikslų atspalviai, įdomi Van Gogo kūryba, Gustavo Klimto ir kt. Pradėdama naują kūrinį, įsiklausau į save, nieko neieškau, nenoriu būti į kažką panaši, tiesiog išjaučiu, kas nori ateiti per mane, kokias spalvas pasirinkti. Lengvai ir paprastai.

– Ar dailė yra Jūsų hobis, pragyvenimo šaltinis ar tiesiog gyvenimo malonumas?

– Dailė yra mano malonumas ir pragyvenimo šaltinis, aš ja gyvenu šiuo metu. 

– Kokią save matote po dešimties metų?

– Po 10 metų  matau save kuriančią, tapančią ir gyvenančią Italijoje, šalia jūros. Per dešimtmetį esu sukūrusi daug nuostabių darbų, kurie džiugina žmones visame pasaulyje.

– Kaip Jums atrodo, kodėl tik nedidelė dalis jaunų žmonių domisi daile? Ką daryti, kad situacija pasikeistų?

– Kiekvienas domisi tuo, kas artima širdžiai. Džiaugiuosi, kad kuo daugiau žmonių išgirsta savąjį sielos balsą ir seka juo, jausdami, kas jiems atliepia. Puiku, kad yra laisvė rinktis, kaip gyventi kiekvieną akimirką.

– Šiemet švenčiame M. K. Čiurlionio gimimo jubiliejų. Ar esate susipažinusi su šio dailininko kūryba, kokias emocijas kelia jo paveikslai?

– M. K. Čiurlionio kūryba man labai patinka, žemiškos, natūralios, spalvos jų atspalviai man yra labai artimi.

– Dažnai lankotės Italijoje. Kas Jus ten traukia, kas sieja su šia šalimi?

– Šiuo metu irgi esu Italijoje. Labai myliu šią šalį. Kiekvieną kartą čia sugrįždama jaučiu, kad grįžtu namo, čia taip artima, sava. Melsvai žalsvas jūros vanduo, saulėtekiai, saulėlydžiai jūroje, spalvos, žydinčios gėlės, citrinų, apelsinų, alyvmedžių sodai, šviežių patiekalų skoniai, ledai, kreminė kava, italų kalba, jų temperamentas. Italijoje gimė pirmoji mano paroda „Gėlės apie moteris“. Italija įkvepia kūrybai, naujiems projektams.