Ar tikrai ūkininkas turi būti visų sričių ekspertas?

Komentuoja Dr. Donata Uchockienė, pieno ūkių konsultantė, UAB „Gameta LT“:

Šiuolaikinis pieno ūkis – tai ne tik gyvuliai, šėrimas ar technika. Tai kompleksinis verslas, kuriame kiekviena sritis – nuo reprodukcijos iki finansų planavimo – reikalauja specifinių žinių. Dažnai susiduriame su situacija, kai visas šias sritis bando suvaldyti vienas žmogus – ūkio savininkas.

Ūkininko darbotvarkėje telpa viskas: veršelio gimimas, šėrimo normų korekcija, sėklinimo planavimas, darbuotojų koordinavimas, sandėlio likučių valdymas, veterinarijos klausimai, pašarų pirkimas, o dar – investicijų planavimas ir darbas su dokumentais. Ne todėl, kad jis to nori, bet todėl, kad taip susiklostė – trūksta žmonių, trūksta laiko, trūksta aiškios struktūros.

Toks modelis ilgainiui veda prie perdegimo. Sprendimai priimami paskubomis, remiantis „kaip visada darydavom“ arba „ką girdėjau…“. Realybėje dažnas ūkio valdytojas neturi galimybės įsigilinti į kiekvieną problemą iki galo, todėl ūkis reaguoja, bet neplanuoja.

Šioje vietoje svarbus tampa klausimas: ar kiekvieną sprendimą ūkyje tikrai turi priimti ūkininkas? Galbūt kai kuriose srityse būtų naudingiau pasitelkti išorinius ekspertus arba išauginti kompetenciją komandoje?

„Esu mačiusi daugybę ūkių, kuriuose savininkas nuoširdžiai stengiasi aprėpti viską – nuo bulių parinkimo iki darbuotojų grafikų sudarymo. Bet kai bandai suvaldyti viską, rizikuoji padaryti brangiai kainuojačių klaidų. Pavyzdžiui, kartais reprodukcijos sprendimai priimami impulsyviai, be analizės, nes tiesiog ‘reikia greitai sėklinti’. Vėliau tokie sprendimai atsigręžia brokuotų karvių skaičiumi ar problemine genetine kryptimi. Tuo tarpu konsultanto darbas – ne tik pateikti sprendimą, bet ir padėti ūkiui pamatyti situacijos kontekstą, įsivertinti tikslus, alternatyvas.“

Svarbu suprasti: delegavimas nereiškia atsakomybės atsisakymo. Atvirkščiai – tai strateginis veiksmas. Gali būti, kad kai kurias sritis – šėrimą, reprodukciją, technologinį servisą – daug naudingiau spręsti ne pačiam, o kartu su partneriais, kurie turi atitinkamą kompetenciją. Taip ūkininkui lieka daugiau laiko planavimui, ūkio krypties formavimui, darbuotojų motyvavimui ar kitoms sritims, kurios irgi reikalauja atidumo.

Be to, dirbant su išoriniais specialistais, dažnai paaiškėja, kad kai kurios problemos ūkyje kartojasi – ties tuo galima sustoti, jas išanalizuoti, išmatuoti, rasti šaknį. Tai ypač svarbu reprodukcijoje, kur klaidos brangiai kainuoja.

Galiausiai, ūkininko vaidmuo šiuolaikiniame ūkyje keičiasi – iš „visų sričių meistro“ į proceso vadovą. Tai nereiškia, kad nebereikia suprasti šėrimo ar veršiavimosi niuansų – bet tai reiškia, kad ne viską reikia daryti pačiam. Kartais geriausias sprendimas – padaryti erdvės bendradarbiavimui.