Miša Jakobas: „Didžiuojuosi, kad esu žydas, kilęs iš Lietuvos“
Iš Telšių kilusio pedagogo Mišos Jakobo Lietuvoje pristatinėti nereikia. Gerai šalyje žinomas intelektualas jau seniai yra pelnęs žmonių pagarbą kaip puikus mokytojas ir puikus mokyklos vadovas, į kurio ramius išmintingus žodžius įsiklausoma. Miesto Garbės piliečio vardu M.Jakobas įvertintas ir Telšiuose. Su juo kalbėjomės apie pedagoginį darbą, lietuvių-žydų tarpusavio santykius ir iš Telšių kildinamą žydų kultūros kryptį.
– Esate žinomas kaip pedagogas. Lietuvoje įprasta nuolat kalbėti apie įvairias mūsų šalies švietimo problemas. Bet paklausiu Jūsų atvirkštinio klausimo. Kuo galėtume pasidžiaugti, kalbant apie mūsų švietimą?
– Geras klausimas. Juolab, kad pasidžiaugti iš tikrųjų turime daug kuo, tik gal esame tokia šalis, kuri nepratusi girtis. Jeigu lygintume situaciją švietime su laikais, kurie buvo, kuomet pats mokiausi anuometėje Telšių III vidurinėje mokykloje, padėtis labai skiriasi. Pabėgom nuo komunistinės ideologijos, kuria viskas tada buvo persunkta. Labai pasikeitusi yra mūsų aplinka, kokias dabar turime technologijas, kaip jaunoji karta moka jomis naudotis. Yra džiugu matyti, kad mūsų vaikai, mūsų jaunimas taip gražiai su tomis technologijomis susidraugavo, taip gerai išnaudoja jų privalumus. O supa mus šiandien labai galinga, aukštosiomis technologijomis paremta technika. Na, ir, žinoma, kitas supratimas apie mokinį, mokymą, kitos dėstymo metodikos, santykis. Labai daug kas pakito į gerą pusę. Kai pats buvau mokinys, niekam nerūpėdavo, kad vaikai irgi yra asmenybės. Dominavo toks, sakyčiau, gan vergiškas santykis. Mokytojas ką nors sugalvojo ir vaikai turėdavo daryti. Jokių klausimų nė kilti negalėjo. Dabar visiškai kitaip.
– Turite didelę vadovavimo mokyklai patirtį. Kokia yra mokyklos vadovo darbo specifika?
– Tuo keliu pradėjau žengti 1989 m. Iš pradžių buvau pavaduotoju, po to – direktoriumi. Tad kaip vadovas aš esu jau nepriklausomos Lietuvos laikais pradėjęs dirbti šį darbą. Galiu pasidžiaugti, kad mes turėjom galimybę pamatyti, koks švietimas yra Vakaruose. Važiavom, sėmėmės patirties, mus mokė. Patys irgi mokėmės. Ir išmokome tokių dalykų, kaip suprasti mokinį, kaip rasti priėjimą prie jo problemų, prie jo širdies. Ko, kaip ir kodėl reikia mokyti. Labai svarbu buvo, kad supratom, kokia svarbi yra paties mokinio motyvacija. Juk aplinkui tiek įdomybių ir pasiekti, kad vaikas susitelkęs porai valandų atsisėstų prie knygų, ypatingai sunku. Ir su kiekvienais metais darosi vis sunkiau. Kartu mokėmės komunikacijos meno, darbo su tėvais, vadovavimo mokyklai. Turėjom galimybę pamatyti, kaip yra dirbama Danijoje, Suomijoje, Amerikoje, Izraelyje. Būdamas vadovu, tu dirbi su visa mokyklos bendruomene, švietimo bendruomene. Tam reikia labai daug žinių. Juk dirbi su žmonėmis, pas tave į susirinkimus ateina pilna salė žmonių. Juk jeigu į tėvų susirinkimus teateina tik keletas, tai jau yra ženklas, kad tu nesi įdomus, kad kažko nedarai tinkamai. Negali vadovauti nematydamas aplink tave esančių žmonių.
– Kas Jūsų pedagoginėje karjeroje buvo sunkiausia?
– Turiu pasakyti, kad pedagoginis darbas man nebuvo sunkus. Žinoma, pirmaisiais metais nelengva buvo būti mokytoju. Būdavo, kad ir sapnuodavosi visokie uždaviniai, kaip reiktų spręsti, ko reiktų paklausti ir panašiai. Bet turėjau tikslą būti mokytoju, žinojau, kad to noriu. Suprantama, būta nerimo ir tapus mokyklos vadovu. Juk tada esi atsakingas už visą kolektyvą, už kiekvieną mokinį, už kiekvieną bendradarbį. Esi atsakingas ir prieš mokinių tėvus. O juk ir tėvus reikia šviesti, mokyti. Nedaugelis jų turi pedagoginių gebėjimų. Man atrodo, beauklėjant vaikus, neišvengiamai susiduriame su vienokiomis ar kitokiomis problemomis. Yra labai džiugu, jeigu į mokyklą su iškilusiomis problemomis ateina tėvai ir kartu sprendžiamos tos problemos. Juk ne tiek retai būna, kad mokykloje vaikas yra vienoks, o šeimoje tas pats vaikas yra visiškai kitoks.
– Ar dar tęsiate pedagoginę veiklą?
– Dabar nebesu toks aktyvus. Kai išėjau iš Šolom Aleichemo mokyklos, gavau prašymą padėti kurti privačią mokyklą. Kartu su VDU, su prorektore ponia Kaminskiene ir kitokiais žmonėmis, kurių pavardžių dabar taip greit neprisimenu, mes tai mokyklai padėjome. O kada jau matai, kad viskas neblogai sekasi, svarbu laiku atsitraukti. Nes nereikia būti prievaizdu. Nei aš labai mėgau, kad mane per daug kontroliuotų, nei kiti žmonės tai mėgsta. Dabar dirbu administracinį darbą pas verslininką G.Žiemelį, nebijau to pasakyti. Bet ir nuo pedagogikos niekur nesu pabėgęs.
– Pereikime prie Telšių. Gimtajame mieste matome Jus reguliariai, bet lankotės čia jau kaip svečias. Kaip kinta Jūsų santykis su Žemaitijos sostine, kokie Telšiai Jums atrodo žiūrint iš šono?
– Taip jau yra, kad, kai baigi vidurinę mokyklą, reikia kažką daryti. Suėjus 18 metų, išvažiavau mokytis. Nuo to laiko pamažu tapau jau tik svečiu Telšiuose. Nors, kol čia gyveno tėvai, svečiuodavausi gana dažnai. Vėliau, kai tėvų nebeliko, jau tik pakeliui iš Palangos kartais užsukdavau į gimtąjį miestą. Gal dažniau atvažiuoju įvairiomis progomis, kai tapau miesto Garbės piliečiu, bet vis tiek čia besu jau tik svečias. Svečias gerąja šio žodžio prasme. Mano tėvas buvo Telšiuose žinomas žmogus. Jakobai Telšiuose pragyveno šimtus metų. Dabar, žinoma, aš čia jau nedaug ką pažįstu ir mane mažai kas bepažįsta, nors buvo tokie laikai, kai vaikystėje žinojau ne tik kiekvieną mašiną, bet tėvo paklaustas, galėdavau net mašinų numerius pasakyti. Pavyzdžiui, gaisrinės ar greitosios pagalbos automobilio. Bet kiek tada tų mašinų tebūdavo. Dabar jau seniai jų pilna. Kai matau, kaip Telšiai išgražėjo, kokie tvarkingi, kai girdžiu, kaip kiti žmonės giria mano gimtąjį miestą, sako, kaip čia gražu, tai džiaugsmas netelpa krūtinėje. Reikia pasakyti, kad mano vaikystėje mieste viskas buvo žymiai blogiau. Turiu ir keletą iš Telšių kilusių artimų žmonių. Džiaugiamės, net didžiuojamės, kad esame iš Telšių, iš miesto su tokia didele istorija. Žinoma, turiu galvoje ir žydiškąją istorijos dalį, ir tą tragediją, kuri ištiko XX a. viduryje. Su pasididžiavimu žiūriu į gimtąjį miestą ir, pasitaikius progai, mielai atvažiuoju.
– Telšiuose, nors būta Holokausto tragedijos, išliko itin daug žydiško paveldo. Dažnai pagalvoju, kad ir telšiškiai, ir lietuvių visuomenė apskritai jau suvokia jo reikšmę. Tačiau šimtmečiai dviejų tautų gyvenimo vienoje žemėje turėjo turėti abipusį poveikį. Manau, ne tik žydai įnešė savo indėlį į Lietuvos kultūrą, bet ir Lietuvos žydų gyvensena turėjo būti veikiama lietuvių. Ką manote apie tai?
– Pirmiausia jaučiuosi dėkingas lietuviams ir dabartinei rajono valdžiai už tai, kad vis labiau imama suprasti, kas buvo Telšiuose, ką mes praradome kaip paveldą. Juk anksčiau čia gyvenę žydai taip pat buvo Lietuvos piliečiai. Galbūt kitokie, galbūt ilgesniais plaukais ar ilgesnėmis barzdomis. Bet jie taip pat buvo Lietuvos žmonės, taip pat mokėjo mokesčius, kūrė, statė, mylėjo Telšius. O kaip žydas iš lietuvių aš pasiėmiau racionalumą, ramybę, mokėjimą gerbti vietą, kurioje tu esi. Labai džiaugiuosi, kad pažįstu lietuvių kultūrą, literatūrą, esu dėkingas visiems, kurie mane mokė šių dalykų. Lietuvių tauta yra labai darbšti, kultūringa, dauguma lietuvių labai tvarkingi, nagingi žmonės. Tarkim, ne vienas iš paprasto medžio gabalo gali išdrožti gražiausias skulptūras. Jeigu lietuviui tu esi draugas, jis viską dėl tavęs padarys. Mane kaip žydą labai žavi šie bruožai. Be abejo, ir iš žydų lietuviai daug ko išmoko. Tarkime, siekti mokslų, prekiauti.
– Judaizme, kaip ir kitose religijose, yra įvairių krypčių, pakraipų. Kiek žinau, iš Telšių kilę žydai yra gana konservatyvūs. Kaip su Telšiais siejama judaizmo tradicija atrodo bendrame žydų pasaulio kontekste?
– Telšiškiai galime didžiuotis, kad Izraelyje yra religinis judėjimas, kuris vadinasi „Telz“ (Telšiai). Įsivaizduojate, ką tai reiškia? Yra rabinai, yra jų mokyklos, yra žmonės, kurie mokosi tose mokyklose. Ir visas judėjimas yra pavadintas Telšių vardu. Telšių vardu pavadintos ješivos yra Izraelyje, Amerikoje. Nėra ješivų, pavadintų, pavyzdžiui, Vilniaus vardu. O Telšių vardu – yra. O dėl judaizmo, kaip ir kitos religijos, jis nėra vienalytis. Nesu religijotyrininkas, tai smulkiau į tuos skirtumus nesileisiu. Pats esu iš aškenazių. Žydai iš pietų jau kiek kitokie. Ir apranga skiriasi, vietomis – ir elgsena. Daug visokių krypčių ir judėjimų. Gerbiame vieni kitus kaip žydai žydus, bet su kai kurių krypčių žydais prie bendro stalo nesėsčiau, nelabai ir pavyktų. Bet aš didžiuojuosi tuo, kad esu žydas, kilęs iš Lietuvos. Čia taip pat yra ženklas, vertė. Labai pagerbti esame, jeigu pasakome, kad esame žydai iš Lietuvos. Daug garsių žydų yra litvakai, iš Lietuvos. Iš Telšių kilusių garsesnių žmonių dabar, žinoma, jau nelengva sutikti. Bet ir Izraelyje, ir Amerikoje esu patyręs, kad pasakęs, jog esu iš Lietuvos, pasitikslinus, iš kurios Lietuvos vietos, gaudavau papildomų pagarbos taškų žmonėms sužinojus, kad esu iš Telšių.
– Liečiant žydų tematiką, sunku išvengti pasaulio politinių įvykių, dabar Artimuosiuose Rytuose vykstančio karo. Lietuvoje neseniai būta skandalo, susijusio su Sauliaus Vinokuro, žinomo publicisto Arkadijaus Vinokuro sūnaus, poelgiu. Ką manote apie tai?
– Saulius Vinokuras yra buvęs mano mokinys. Bet nueiti į kapines ir ten kelti savo reikalavimus, ten rašyti savo šūkius ant kažkokių kartoninių lapų man yra nesuprantama. Juk kapinės šventa vieta, kur guli nužudyti niekuo nekalti žmonės, vaikai, seneliai, moterys, iš kurių tyčiojosi, kuriuos žudė vien dėl to, kad jie buvo žydai. Kapinėse neturėtų vykti tokie protestai. O kad Saulius norėjo išsakyti savo poziciją – nieko blogo. Žinoma, jis turi teisę į nuomonę ir į poziciją, kad Palestina turi teisę į laisvę, į valstybę. Anksčiau ar vėliau Palestina turės būti laisva. Kitaip niekada nebus galima sugyventi. Bet svarbu, kaip jie tą laisvę supranta? Juk jeigu laisvė suvokiama kaip laisvė šaudyti į kaimyną, tai čia nieko nebus. Dar svarbu suvokti, kad tuose dabar vykstančiuose karuose Izraelis kovoja už savo egzistenciją, kad neturi kito pasirinkimo.
– Galbūt yra kas nors, ko nepaklausiau, ką norėtumėte pridurti, pasakyti?
– Yra labai daug įvairių stereotipų apie žydus. Daug negatyvo, prietarų internete. Žmonės, kurie patys dažnai yra labai riboti, neišprusę, neturintys kritinio mąstymo, kalba, aiškina, ko nesupranta. Todėl galbūt norėčiau, kad jūs manęs paklaustumėte apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Izraelyje. Turiu artimų žmonių ten, kas antrą dieną kalbuosi su jais. Beje, ir su telšiškiais, gyvenančiais Izraelyje, su sesėmis, kurios Telšiuose yra baigusios mokyklą. Ir pagal tai, ką girdžiu iš ten, susidarau dažnai visiškai kitokį vaizdą, negu kartais galima pagalvoti būnant Lietuvoje. Labai svarbu suprasti platesnį kontekstą, suprasti, kas kartais yra parašyta tarp eilučių.
– Dėkoju už pokalbį.
