Miško Žydų Balelė ir Pipiriškės paslaptys

Palūšės parapijoje esančius Pipiriškę ir Pavajuonį jungia miškas, oficialiai pavadintas Žydų Balelės vardu. Kiek tolėliau, Pipiriškės kaimo gilumoje, stovi kryžius. Kuklus, tylus, daugelį metų lyg užmirštas – apaugęs krūmais, nutilęs, tarsi be gyvybės. Šiandien jis pradėjo liudyti ne tik istoriją, bet ir atgimstančią viltį.

Senoviniai kaimai

Pipiriškės kaimas, plytintis tarp Pravalo ir Ilgaičio ežerų, užima net 168 hektarus (1 683 247 kv. m). Pavajuonis – šiek tiek mažesnis, bet taip pat įspūdingo dydžio – 124 hektarus (1 243 398 kv. m). Tai rodo, kad senoviniai kaimai nebuvo tik trys ar keturios gryčios, o plačiai išsidėstę vienkiemiai, nutolę vienas nuo kito 300–500 metrų, su dirbamais laukais, pievomis, ganyklomis. Prieš 130 metų tiek Pipiriškėje, tiek Pavajuonyje gyveno po 52 gyventojus, veikė net žydo Cegelnia. Dar ankstėliau per šiuos kaimus ėjo pagrindinis kelias tarp Švenčionių ir Palūšės – o Ignalina tuo metu tebuvo nedidelė geležinkelio stotis su keliomis gryčiomis pamiškėje.

Kryžius – kaimų sargas

Kryžius prie kryžkelės Pipiriškės kame pastatytas kaip kaimų sargas. Šiandien jis atrodo tarsi tylus liudytojas, primenantis namus, kurie stovėjo aplink, žmones, kurie čia gyveno, dirbo, kentėjo, bet kūrė.

Šią vasarą man pačiai teko patirti nepaaiškinamą jausmą. Vieną dieną ties šiuo kryžiumi užkasiau savo ilgai nešiotą veltą maldos apyrankę su karoliukais ir kryželiu. Atrodė, pamiršta, tyli, niekam netrukdanti sakrali vieta, bebaigiąs sunykti kryžius, o kartus su juo ir mano protėvių iškentėta istorijos dalis, kurią nešiojau savyje. Atėjo laikas paleisti ir istoriją, ir apyrankę kaip pasitikėjimo Viešpačiu ženklą. Maždaug po mėnesio čia atsirado smidras, melsvių, Jėzulio paveikslėlis, o dabar dar ir daili tvorelė. Kiekvieną kartą pravažiuodama dėkoju Viešpačiui ir prašau Jo palaimos kiekvienam, kuris pro čia praeina ar pravažiuoja. 

Vis tik pamačius judesį, ėmiau domėtis, kas gi čia vyksta. Iš kur taip staiga toks judesys. Pasidalinau mintimis su parapijiete ir kartu paklausiau apie Žydų Balelę. Pavajuonio gyventoja Vilhelmina Urbonienė papasakojo:

„Ta Žydų balelė – dabar mūsų nuomojama žemė. Tėvai sakydavo, kad čia buvo suvaryti mūsų krašto žydai, kai vokiečiai buvo užėmę šį kraštą, kad išvežtų į Vokietiją darbams. Tas kryželis stovi nuo senų laikų, nes už jo buvo dirbama žemė ir trys sodybos. Žmonės buvo pastatę kaip kaimų sargą. Viena sodyba už kryžiaus buvo sudegusi. Dar menu griuvėsius. Mano mama buvo iš Pipiriškės, tėtis – iš Pavajuonio. Gyveno vos 300 metrų nuo kryžiaus. Tuomet buvo komendanto valanda, mama privalėjo turėti vokiečių pasą, kad galėtų nueiti pas savo tėvus.“

Vilhelminos pasakojimas tik dar kartą primena: šis kryžius saugo ne tik mūsų maldas, bet ir tragišką istoriją. Jis stovi ten, kur buvo pavergti žmonės, kur gyvenimus draskė karai ir okupacijos. Ir kartu liudija, kad net tamsiausiais laikais Dievas palieka savo ženklą – kryžių.

Žmogaus rankos – naikinti ar kurti?

Vos už kelių dešimčių metrų nuo šio kryžiaus šiandien driekiasi LITGRID aukštos įtampos elektros linija. Kasmet vis plačiau kertami brandūs beržai, pušys, dešimtmečius skaičiuojantys ąžuolai. Plyti tokios aikštės, kad jose, rodos, galėtum įrengti futbolo stadioną. Ir visgi mes, žmonės, patys darome tai, dėl ko vėliau verkiame – dėl sausrų, potvynių, klimato katastrofų. Naikiname ir teršiame, o paskui skundžiamės gamtos kerštu.

Šiek tiek toliau, Pravalo ežere, vasarą nutiko kita istorija. Į mūsų vietinių išmyluotą maudymosi vietą atvyko dvi miesto damos. Džiaugėsi ežero švara, kalbėjo apie keliones, apie gamtos grožį… O netrukus išsitraukė priemones galvai trinkti tiesiai ežere. Negalėjau patylėti – paklausiau, kaip taip suprasti: džiūgauti dėl švaros ir pačiam ją naikinti? Ir ši scena – tarsi mažas mūsų laikmečio atspindys. Mes vertiname grožį, bet patys jį griauname.

Amžinas žmogaus polinkis pavergti

Žiūrint plačiau – visais laikais žmogus stengėsi pavergti kitą. Anksčiau tai buvo atviri karai, prievarta, tremtys. Šiandien formos pasikeitusios: jos subtilesnės, pridengtos gražiomis sąvokomis, bet esmė ta pati – vieni stengiasi valdyti, kiti paklūsta. Dažnai viskas pateikiama taip, lyg pats žmogus pasirinktų.

Ir vis dėlto, štai stovi kryžius. Kuklus, bet gyvas. Jis liudija, kad virš visų žmonių schemų ir smurto yra kita tikrovė – Dievo paslaptis ir meilė, prasiskverbianti per laiką, kartas ir tankiausius miškus.

Žmogaus valia 

Žydų Balelė, Pravalo ežeras, iškirsti miškai ir atgimstantis kryžius – visa tai sujungta į vieną pasakojimą apie žmogų. Apie mūsų pasirinkimus, kurie lemia ne tik žemės, bet ir sielos ateitį. Padėkokime tiems, kurie grįžta į Pipiriškės kaimą. Jau keliose sodybose įsižiebė gyvastis, atgijo kiemai, o jų rūpesčiu ir meile atnaujintas kryžius liudija – gyvenimas čia tęsiasi. Mes nė nenumanome, kokius stebuklus daro Dievas, kai leidžiame Jam veikti per mus: per mūsų rankas ir kojas, per akis ir ausis, per lūpas ir širdį.

Ir vis dėlto verta priminti tai, kas jau ne kartą akcentuota ir kalbėta: Ignalinos savivaldybei, merui ir tarybos nariams, prisiekusiems dirbti žmonių labui, vertėtų įsiklausyti ne vien į ministerijų nuleidžiamas rekomendacijas, kurios neretai prasilenkia su tautos balsu, bet į tai, ką sako pati aplinka, gamta, žmonių darbai ir patirtys. Nes tik šitaip galima priimti sprendimus, kurie tarnautų ne popierinėms strategijoms, o gyvam kraštui ir jo žmonėms.

O juk pagrindinė tarnystė – rajono keliai. Kol bus keliai, bus ir žmonės. Bus gyvybė, bus grįžtančiųjų, bus ateitis. Pipiriškės ir Pavajuonio erdvės, jungiančios mus su Švenčionių rajonu, šiandien yra tarsi gyvos jungtys, laukiančios dėmesio ir plėtros. Juolab, kad kaimynai, iki mūsų ne tai kad kelią sutvarkę, bet nutiesę asfaltą ir apšvietę kaimus vakarais, jau parodė kryptį. Tai ne tik patogumo, bet ir galimybių plėtra – galimybė mūsų kraštui vėl suspindėti gyvybe.