Senatvėje pamiršta lietuvių kalba, matematikos „rašomieji“ kunigo klojime

Gatakiemio kaimas įsikūręs kiek atokiau nuo kelio Antalamėstė–Saldutiškis–Labanoras (todėl čia taip ramu) ir vienodai nutolęs tiek nuo seniūnijos centro (Saldutiškio), tiek nuo parapinės bažnyčios Labanore (Švenčionių r.). Gatakiemis šliejasi ir prie, kai kurių mokslininkų įsitikinimu, ilgiausio Lietuvos ežero Aiseto, kurio gylis ties šiuo kaimu yra didžiausias. Jadvyga Juodelienė (Tutinaitė) vadina save vyriausia Gatakiemio gyventoja. Ir nors ilgai gyveno svetur, tėviškės miškai – jai tikrieji namai.

Naravus miško darbininkas

J. Juodelienė teigė, kad jos giminės šaknys Gatakiemyje yra labai gilios. Čia gyveno net senelio Viktoro tėvas Karolis. Viktoro gimtosios trobos pamatai tebeniūkso prie pat kaimo keliuko, kiek tolėliau, prie kaimui skirto kryžiaus, ir kiti pamatai, kur gimė jos tėvas. Tutinai nuo seno giminiavosi su kita kaimo šeima – Ringelevičiais. Pašnekovės senelis Viktoras Tutinas buvo „bobutės Ringelevičienės“ brolis.

Dabar J. Juodelienė gyvena savo tėvo, Antano Tutino, statytuose namuose. Ji atsimena, kai važiuodavo į Labanoro bažnyčią, tėvas rodydavo miško plotą, iš kurio karo metu jis vežė medieną namams statyti. Meistru dirbo Gatakiemyje gyvenęs Tijūnėlis. Už darbą mokėjo ne pinigais, o darbu – kol meistras statė namus, dirbo jo laukuose.

Tėvas dirbo prie sielių. Varydavo juos ežeru į Antakalnį (Saldutiškio sen.), kur prie pat Aiseto lentpjūvę turėjo „amerikonas“ Bliūdys. Tėvas prie miško darbų dirbo ir Vievyje. „Tėtė savo laiku buva miška darbinykas, – pasakojo apie tėvą dukra. – Būdava, va čia jei malkas kokias vežam ir pagalius didelius, tai mus su mana vyru veja šalin. „Aš vienas“, – saka. Moka inskelt didžiausį pagalį, medį moka arkliniuos ratuos pats inskelt, pats vienas. Nu, raikia ne jėgos, raikia, kaip sakant, narava. Jis vienas darydava viskų. Kol galėja. Būdava, didelį beržų, gabalų va šit kiek per ratus ir dar bent kiek išlindį, – arklys gi daug labai ypatingai nepaveža. Tai, būdava, va čia mana vyras supjauna, a tas ataveža didžiausį pagalį. Didžiausį pagalį. Vienas. Labai makėja pre miška dirbt. Dar ir mana vyrų išmakina, kaip raikia kelt, kas raikia pakelt, kas raikia pastumt.“

Mama buvo kilusi iš Molėtų rajono, nuo Joniškio. Nors Jadvyga Žvyrėlaitė buvo lietuvė, to krašto senieji žmonės kažkodėl kalbėjo lenkiškai (pašnekovė spėjo, gal dėl lenkų okupacijos). Susitikusi su seserimis iš Švenčionėlių, Joniškio kalbėdavo lenkiškai. „Paskui, kai čia apsiženija su mano tete, tai užmirša lenkų kalbų. A kai sena pasdarė, visiškai – čia du metai prieš mirtį – pradėja kalbėt lenkiškai – lietuviškai nebekalba! Lenkiškai pradėja kalbėt! Nieka nesuprantu, būdava, kų saka, Jezus Marija!..“ – rankom skėsčiojo pašnekovė.

Sušluoti lašiniai ir ežero bėglės

Pasak J. Juodelienės, mama labai gražiai rašė ir nors buvo baigusi tik keturis skyrius, dukrą pirmai klasei „paruošė pilnumoj“. Pradinę mokyklą pašnekovė lankė netolimoje Paalsuodėje. Iš pradžių mokėsi Buivydžių namuose, o ketvirtoje klasėje perėjo į Lašinskų trobą. Buvo viena mokytoja. Veronika Valiulienė. Paskui kita – Angelė Ringelevičienė (Lašinskaitė). Kiek vaikų ėjo, pašnekovė neatsimena, tačiau visi suolai buvo užimti.

Penktoje klasėje reikėjo traukti jau į Saldutiškį. Pamokos prasidėdavo devintą valandą, o baigdavosi trečią. Ryte kiek užkandę, mokykloje vaikai teturėdavo įsimetę kokią duonos riekę, užteptą sviestu, ar dešros bryzelį (jei kiaulė tuo metu būdavo papjauta). Nuėję ilgą kelią, jau per pirmą pamoką viską sušveisdavo, o grįždavo namo tik penktą valandą gurgiančiais pilvais.„Nu, tadu šluoji, kas papuola: ir duonų, ir lašinius! Būdava, vaikai nevalgam lašinių, a tadu šluoji iš eilės!“ – juokėsi pašnekovė.

Jeigu kirstų tiesiai per Aiseto ežerą, tai mokyklą pasiektų per pusvalandį, o kai aplinkui – trukdavo triskart ilgiau. Nors kaime buvo daug vaikų, jiems tėvai per ežerą keltis, trumpinant kelią į mokyklą, neleisdavo. Neleisdavo tėvai ir pašnekovės. Tada ji ėmė gudrauti: tėvams sakydavo einanti pėsčia, o iš tikrųjų gretimame Ščiurio kaime turėjo tokią draugę Ireną Venclovaitę, kurios tėvai turėjo valtį ir neprieštaravo, kad mergaitės pačios persikeltų per ežerą. Vėliau prie mokyklos žiemos metu įkūrė bendrabutį. Jame toliau gyvenantys vaikai ne tik apsistodavo visai savaitei, bet ir pusrytį bei vakarienę gaudavo.

Matematikos „rašomieji“ kunigo klojime

Ko jau ko, o matematikos J. Juodelienė pripažino nemokėjusi „nė bum bum“. Tokia pat „nė bum bum“ buvo ir jos draugė I. Venclovaitė, tad jos, kai tik būdavo matematikos rašomasis, įlįsdavo į kunigo klojimą (kunigo Antano Maciulevičiaus klojimas stovėjo gretimame Paisetės I kaime) ir visą dieną pratūnodavo. Pro plyšį stebėdavo, kada namo važiuos klasiokas Buivydžiukas. Laikrodžių neturėjo, tad kaip kitaip sužinosi, kada laikas namo? Ne tik matematika, bet ir septintoje klasėje prasidėję vaikščiojimai į šokius (draugų buvo visur) mokslams nepadėjo. Vis dėlto mergina sugebėjo įstoti į Antalieptės technikumą (Zarasų r.). Nesutrukdė ir matematikos stojamasis egzaminas, kurio tikrai „nedarė“… Mokėsi agronomijos. Ir baigė „smagiai gerai“ – su daug ketvertų. Prieš pat baigimą ištekėjo už antalieptiškio ir buvo paskirta ten, kur dirbo vyras – į Joniškį Molėtų rajone. Tačiau brigadininke čia dirbo gal tik pusantrų metų – gimė dukra. Kai šiai sukako gal penkeri metukai, o mama išėjo į pensiją, jaunieji tėvai nusprendė kraustytis kažkur arčiau Utenos. Dėl patogaus susisiekimo su Utena pasirinko Antalgę (Leliūnų sen.). „Va ten tai buva mana geriausi gyvenima metai!.. Kaip man patikdava! Būdava, prie kombainų iki nakties sėdi!.. A kvepia tie laukai šiaudais! Man ir dabar: Virgutės (kaimynės Virginijos Čipinienės – aut. past.) sūnus Mindaugas kai kadu pasėja va čia va – važiuoja kombainas, tai aš beveik raudu – man gaila tų metų… Mana gražiausi, geriausi metai buva!“– į jaunystės prisiminimus nuklydo buvusi argonomė. Laimė tęsėsi šešerius metus. 1976 m. Utenoje kūrėsi mėsos kombinatas, ten įsidarbinusi J. Juodelienė šaldytuvuose praleido net 25 metus. Vėliau, kai įmonė buvo privatizuota, virto bendrove, pertvarkų banga nubloškė uteniškę į sostinę – ten žento įmonėje iki pensijos dar dirbo vos ne antra tiek, tačiau, kaip pati sakė, kūnas buvo Vilniuje, o siela liko Utenoje.

Ežeras ar upė?

„Man nebuva jokių čiužinėjimų, jokių maudymųsi – aš praeitam gyvenime, matyt, esu nuskendus. Tikrai, jei tas praeitas gyvenimas toks yra. Aš nepasakysiu, kad bijau, aš to jausmo kaip baimė nejaučiu, nu bet kažkas stumia – ne, ir viskas. Jeigu, būdava, karves kai kadu liepia paganyt – visi gabaliukai žemės užsėti, – tai pamiškėm arba miški kur nebūt. Kai karšta, tai suvaram ežeran karves, a aš, duok Dieve, iki kelių tiktai. Inbridau iki kelių, apsiprausiau, da pastaškėm su vaikais vandeniu, ir viskas. Aš ti neidavau. Ir dabar neinu“, – apie ežerą kalbėjo J. Juodelienė.

Žento motina pašnekovei sakė kažkur skaičiusi, kad Aiseto ežeras kažkada buvęs upe. Kad ežerą (galbūt dėl jo ilgumo) senieji gyventojai laikė (ar tik vadino) upe, patvirtina ir faktas, kad kai prieš kone dešimtmetį kalbintos moters vaikai svečiavosi Buenos Airėse (Argentina), ten gyvenantys J. Juodelienės tėvo sesers ir brolio palikuonys klausė: „O kaip jūsų upė?“

Varla už biologės marškinių ir kaip lapė vilką primušė

J. Juodelienė pasakojo, kad pas juos, kai ji „buva nelabai didela“, apsistodavo daug vasarotojų. Kartą pas juos laikinai gyveno iš universiteto atvykusi ežero tyrinėtojų grupė: miegojo jie klojime, naudojosi užleistu kambariu. Pašnekovės sūnus, baigęs biologijos mokslus, pagal mamos apibūdinimą yra įsitikinęs, kad vienas iš svečių, „nedidelis seniukas su ūsiukais“, buvo ne kas kitas, o žymusis gamtininkas Tadas Ivanauskas. „Ir kas svarbiausia – aš gi vienai mergaitei užukišiau varłį už marškinėlių. Ajazau, kaip ana rėkė! Nugi biologijų mokinas, tiria ir bija! Nu, gal krutėjima to. Tai mama, kai pamate, va čia klūpėjau (parodė pasienį netoli įėjimo į trobą – aut. past.). „Kaip tu šiteip padarei, – saka, – negalima teip.“ Vienu žodžiu, moralus išskaitė,“ – vaikystės išdaigomis dalijosi ir dabar šmaikštumo nestokojanti moteris. Ir čia pat atsiminė dar vieną zbitką. Su bendraamžiu Jonuku Leleiva žaidė šiojo kieme. „Aš buvau lape, anas – vilkas. „Uch, aš tavi prarysiu!“Tai kai daviau galvon akmeniu šitam vilkui! Kraujas paspyla, šitas – rėkt! Išlinda tėvas iš gryčias. „Nu, dabar, Jadzyte, aš tavi ažmušiu!“ – saka. Tai aidavau va čia pro raistelį. Neidavau pra tų namų, bijojau, Leleivos bijojau – ažmuš (šypsojosi). A teip prapylau galvų akmeniu! Tai paskui anas mana buva ir meila, ir viskas, tik neapsiženijam. Niekas negydė, nei siuva, nei nieka… Ir užgija. Išgyvena vilkas“, – juokėsi savo išdaigos nesigailinti Tutinaitė.