Ne karvė dingo – vištos. Bet vis tiek gaila

Straigių kaimo gyventoja socialiniuose tinkluose pasidalijo apmaudu – iš jos kiemo dingo vištos. Moteris neslėpė nuostabos: vištidė, jos manymu, buvo visiškai saugi, todėl pirma mintis buvo ne apie žvėris, o apie žmones – gal kam prireikė paukščių?

„Jei būtų paprašę, būčiau padovanojusi ar pardavusi už simbolinę kainą“, – rašo moteris.

Iš 21 vištos liko 17. Iš pradžių pastebėjo, kad trūksta vienos didelės, tada ėmė skaičiuoti ir pamatė, kad neliko dar kelių – mažesnių. Gaila, nes vištelės buvo prijaukintos, pripratę prie žmonių. Dukra vieną net nešiodavo kaip rankinuką – tokios ramios buvo.

Vėliau paaiškėjo, kad kaime dingo ir daugiau vištų – tad spėjama, jog tai gali būti lapių ar kiaunių darbeliai. Apžiūrėjusi vištidę, šeimininkė rado išraustą angą ir vieną vargšą viščiuką be galvos. Tad greičiausiai kalta ne žmogaus ranka, o keturkojai.

Rudeniop tokių atvejų daugėja – lapės, kiaunės ir šeškai vis drąsiau suka į kiemus, net ir ten, kur stovi gyvenamieji namai, loja šunys, o tvartai – visai šalia.

Specialistai sako, kad prieš tokius plėšrūnus geriausia gynyba – tvarka savo kieme: patikimai uždarytos paukštidės, sutvarkytos angos ir tvirtesnės spynos.

Višta – ne karvė, bet vis tiek gaila. Nes kiekvienas, kas augina, žino: kiekvienas paukštis – savas, ir kai jo netenki, kieme pasidaro kažkaip tyliau.

Dineta Babarskienė ("Dzūkų žinios")