Sekmadienį finišavo pirmasis rinkimų į Seimą turas, po kurio politikai jau dėlioja galimas koalicijas. Akivaizdu, kad nueinančio parlamento valdantieji Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Liberalų sąjūdis (LS), netekę valdžios, dar mėgina joje išlikti. Jei konservatoriai, net ir pamynę teorinius-ideologinius skirtumus, sako, galėsiantys dirbti koalicijoje su socialdemokratais (girdi, tokį sprendimą nulemtų vertybės, kad parlamente neįsigalėtų radikalai – veikiausiai turima galvoje Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“), tai Liberalų sąjūdžiui kol kas tenka ramiau stebėti situaciją.

Kaip rinkimų naktį pasakė LS lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen, liberalai trūks plyš nesistengs parduoti savo vertybių. Ir, matyt, neatsitiktinai jų štabe rinkimų naktį apsilankė Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis, prieš tai glėbesčiavęsis su galimai būsima premjere Vilija Blinkevičiūte. Akivaizdu, kad ši meilė iš išskaičiavimo, bet Seime tą matome nuolat, juk ne taip?

Tik primenu, kad daugiausia palaikymo daugiamandatėje apygardoje sulaukė LSDP – 19,36 proc. balsų, TS-LKD – 17,96 proc. ir „Nemuno aušra“ – 14,99 proc.

Kitame Seime taip pat bus Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ su 9,24 proc. balsų, LS – sulaukęs 7,70 proc. balsų ir per Marytės plauką katastrofos išvengusi Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga (LVŽS), pelniusi 7,02 proc. balsų.

Laisvės partija buvo išmesta iš parlamento, kaip musė iš barščių, neįveikusi būtino 5 proc. barjero. Ir tai labai gera žinia. Kaip ir kita gera žinia, jog Lietuvos kaimas pagaliau galės atsispirti nuo dugno, kai jį 4 metus pelkėje murkdė Kęstučio Navicko ir Simono Gentvilo politika žemės ūkio atžvilgiu, su nedidele išlyga, dabartinio žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus vaidmenyje. Tokia yra viltis.

Naujame Seime matysime daug pažįstamų žemės ūkiui veidų. Tai ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis, ir tų pačių valstiečių Bronis Ropė ar Seimo narys Valius Ąžuolas. Bet, kas įdomu, veikiausiai „Nemuno aušra“ čia turi stipriausias pozicijas derybose dėl dalyvavimo būsimoje koalicijoje ir žemės ūkio ministro posto.  

„Nemuno aušros“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis mano, kad jei po Seimo rinkimų jo partija taptų valdančiosios koalicijos dalimi, jis galėtų užimti žemės ūkio ministro postą.

„Aš jau sakęs, kad žemės ūkis man yra labai artimas, jog jis Lietuvoje per 4 metus buvo nustekentas. Mes vietoje žemės ūkio ministro turėjome dar vieną aplinkos apsaugos ministrą. Žemės ūkis irgi yra ateitis ir nemažai technologijų ir inovacijų bus susietos su juo. Ir Lietuvoje mes turime unikalią šiam sektoriui galimybę“, – pirmadienį spaudos konferencijoje aiškino R. Žemaitaitis. 

R. Žemaitaitis ir per priešrinkiminius debatus nuosekliai kalbėjo apie būtinus pokyčius žemės ūkiui, nes išmano, kaip valdomas ūkininko ūkis. Kitaip tariant, išties supranta opiausias žemės ūkio problemas. Todėl labai blogų pasirinkimų, kad ir kokiai partijai atitektų žemės ūkio ministro postas, panašu, nėra.

Klausimų daugiau čia kyla dėl Ramūno Karbauskio LVŽS, kai nuo itin sėkmingų 2016 metų ši partija nuosekliai praranda rinkėjų pasitikėjimą ir šįsyk vos ne vos peržengė 7 proc. barjerą. Labai sunkiai įsivaizduoju, kad žemės ūkio ministru būtų valstietis. Juk pirmiausiai socialdemokratai LVŽS turi pakviesti į būsimą koaliciją (o tai paaiškės tik po antrojo turo). Raumenų ši partija praktiškai jau nebeturi, tad „Agrokoncerno“ įkūrėjui bus sunku tikėtis žemės ūkio ministro portfelio. Be to, jei R. Žemaitaitis išties užimtų žemės ūkio ministro postą, gali kilti ir tam tikrų takoskyrų tarp LVŽS ir „Nemuno aušros“. Juk R. Žemaitaitis visad akcentavo smulkius ir vidutinius ūkius, kai „Agrokoncernas“ yra itin stambus žaidėjas žemės ūkio sektoriuje.  

Neabejoju, kad socialdemokratai irgi turi savų kandidatų į ministrus. Bet, kaip rodo praktika, koaliciją formuojančiai partijai paprastai Žemės ūkio ministerija nebūna pats svarbiausias bastionas, dėl kurio laužomos ietys. Tai daugiau derybų su mažesniais koalicijos partneriais klausimas, o kokį matysime Seimą, paaiškės po dviejų savaičių, kai įvyks vienmandatininkų dvikovos apygardose. Tada ir bus aiškus galutinis vaizdas, kieno derybinės pozicijos dėl koalicijos yra stipresnės.  

Pabrėžtina, kad R. Žemaitaičio ar kito galimo kandidato į žemės ūkio ministrus atveju, didžia dalimi nulems Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos pozicija. Čia neišvengiamai tarp Prezidentūros ir naujųjų valdančiųjų bus tam tikrų susitarimų, apie kuriuos visuomenė gal net nesužinos.

Seimo rinkimų laimėtojams, jei tokie bus socialdemokratai, teks vykdyti Prezidento nubrėžtą užsienio politiką. Taigi, vėl kils klausimų dėl santykių su Kinija. Viena vertus, jei prisimenate, po Gabrieliaus Landsbergio kovos su drakonu, Europos Sąjungoje likome durniaus vietoje, ilgam praradę Kinijos rinką mūsų verslui, įskaitant ir žemės ūkiui. Kita vertus, pati Europos Sąjunga jau veliasi į ekonominį karą su Kinija ir tik nuo G. Nausėdos priklausys, kokio kurso laikysis Lietuva – ar bus nuosaikesnė Kinijos atžvilgiu, ar taip pat idiotiškai ners į dilgėles. Taigi, tiek Užsienio reikalų ministerija, tiek Ekonomikos ir inovacijų ministerijų postai, veikiausiai priklausys socialdemokratams.

Įtakos ministerijų dalyboms turės ir Rusijos karas prieš Ukrainą. Šis karas, kad ir kaip bevartytume, turės įtakos Krašto apsaugos ministerijos dalyboms. Vėlgi, kaip ir Užsienio reikalų ministerijos atveju, tai neakivaizdžiai turi stiprų ryšį su Prezidentūra.  

Finansų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taip pat, panašu, turėtų atitekti socialdemokratams. Svarbios čia ir Energetikos bei Susisiekimo ministerijos, kur vis dar yra daug pinigų. Tad šiuo atveju Žemės ūkio ministerija išties gali būti derybų keliu perduota mažesniems koalicijos partneriams ir R. Žemaitaičio įvardintas noras, bendrame dėlionės kontekste, gali būti pilnai išpildytas. Bet kuriuo atveju, blogiau jau nebus, su išlyga, jei nežinote Edvardo Merfio dėsnio („Jei gali nutikti kažkas blogo, tai būtinai nutiks“).