Kas girioj kirstas, mieste pirktas, parėjęs namo – verkia?

Praėjusius  Lietuvių liaudies dainų metus pažymėjome straipsnių ciklu apie Tverečiaus krašto dainininkes ir dainų rinkėjus. 2026 – Kanklių metai, bet mūsuose kanklės nebuvo populiarios. Tačiau turime kitokiais instrumentais grojusių ir tebegrojančių muzikantų. Įdomu pasigilinti į jų, dažniausiai savamokslių, kelią, santykį su muzika – juk dabar dauguma jaunesnės kartos muzikuojančių yra baigę muzikos mokyklas. Tad  pirmoji publikacija bus apie muzikantą Giliorą BIRDIKŠLĮ. 

Gal atspėjote pavadinimo mįslę – tai smuikas, kaime dažniau skripka, skripkele vadinamas. Ir kitose mįslėse jo skleidžiamas garsas dažniausiai siejamas su liūdnomis emocijomis: Eglė nukirsta, širdis išimta, bėga keliu raudodama. (Smuikas rauda). Kita mįslė: Berniuko ilgas kakliukas, išpūstas pilviukas, glostomas – verkia. (Smuikas). Dar grėsmingiau skamba mįslė, kur šis instrumentas  įvardijamas  moteriška gimine: Sienoj pakabinta – negyva, rankoje – rėkia. (Skripka).

Tad sėkmingai įveikę mįsles apie smuiką, prisiminkime vieną žinomiausių Tverečiaus krašto smuikininkų  – Giliorą Birdikšlį, kuris minimas Lietuvos istorijos instituto leidiniuose apie Rytų Aukštaitijos muziką ir iBiblioteka šaltiniuose. 

Juose G. Birdikšlis apibūdinamas kaip tradicinis muzikantas iš Tverečiaus, Rytų Aukštaitijos smuikininkas, garsėjęs savitu grojimo stiliumi. Jis grieždavo smuiku „ant laibų“ stygų, išgaudamas verksmingą garsą, būdingą vietinei tradicinei kapelų muzikai.  (Taigi mįslės tartum apie Gilioro smuiką sukurtos.) Etnomuzikologės Gailos Kirdienės teigimu, „vienu smuiku griežiama per jaunosios apdovanojimo apeigas, ją graudinant“. Apeiginėje dovanojimo dainoje smuikas atlieka tik „palydėtojo“ arba „graudintojo“ vaidmenį. Kaip šiai mokslininkei, 1986 m. įrašinėjusiai jo grojimą, pasakojo pats pateikėjas smuikininkas G. Birdikšlis, smuiku ir stengdavosi išgauti „ploną, verksmingą“ garsą. Daugybėje vestuvių pagal senuosius papročius jo griežta, juk Tverečiaus krašte tų papročių daug kas laikėsi iki praėjusio amžiaus aštuntojo-devintojo dešimtmečio. 

Bet koks gi šio talentingo savamokslio kelias į muziką? Juk smuikas – instrumentas, kuris ne kiekvienam paklūsta.  Apie tai  labai šiltai papasakojo dukra Regina Birdikšlytė-Ragelienė, pas kurią tėvas ir praleido savo gyvenimo saulėlydį.

Gilioras Birdikšlis gimė 1923 m. Kisielkos kaime šalia Tverečiaus.  Čia  prabėgo jo vaikystė ir jaunystė. 1944 m. buvo mobilizuotas į sovietinę armiją, tarnavo 16-oje lietuviškojoje šaulių divizijoje kulkosvaidininku, grįžo turėdamas jaunesniojo seržanto laipsnį ir apdovanotas medaliu „Už pergalę prieš fašistinę Vokietiją“. Grįžęs iš armijos, po kurio laiko vedė ir gyveno savo uošvio Juliaus Buroko sodyboje Vosiūnų kaime. Baigė veterinarijos kursus, dirbo kolūkyje. Mylėjo gyvulius, ypač arklius, dalyvavo žirgų lenktynėse ant Sartų ežero. Paskui Tverečiuje pasistatė namus, užaugino tris vaikus. 

Kada pradėjo groti, dukra tiksliai nežino, bet mano, kad anksti. Jo tėvas, irgi Gilioras, grojo caro armijos kariniame orkestre balalaika. Visi jo vaikai, keturi sūnūs, turėjo gerą muzikinę klausą (Jonas ir Mamertas grojo akordeonu). Visi keturi broliai giedojo Tverečiaus bažnyčios chore ir kai trys tenorai ir vienas bosas užgiedodavę, kitų choristų nesigirdėdavę. Iš savo tėvo Gilioras buvo išmokęs caro laikų melodijų ir ypač nuostabiai griežė senąjį valsą „Mandžiūrijos sopkos“. Turėjo gerą smuiką, kurio istorija irgi įdomi. Tą smuiką prieš karą iš Italijos parsivežė Vosiūnų klebonas. Jį Italijoje pirko iš mirusio profesoriaus našlės. Pokariu klebonas buvo represuotas, jo turtas išparduotas. Gilioras už 100 rublių šį smuiką tada nusipirko. Smuiko dugne yra toks įrašas „Antonius Stradivarius Cremonentis Faciebat Anno 17“. Vadinasi, jis galimai buvo pagamintas Stradivarijaus dirbtuvėse septynioliktame amžiuje.   

Dukra Regina prisimena, kad namuose Tverečiuje muzika skambėdavo dažnai, tėvas buvo suorganizavęs šeimos ansamblį, kuriame sūnus Augustinas grojo akordeonu, Regina mandolina, duktė Brangutė irgi buvo pradėjus mokytis skambinti gitara, o jis pats, žinoma, griežė smuiku. Kai vaikai išvyko iš namų mokytis, tada pamažu ir baigėsi šeimos ansamblio muzikavimas. Bet Gilioras visada buvo ir liko su muzika.

1984 m. Didžiasalio šviesuolis Juozas Kėkštas plytų gamykloje subūrė gausų ansamblį „Kuokinės aidai“, į kurį sukvietė daugumą aplinkinių kaimų muzikantų, dainininkų bei su jais rengė koncertines programas. Šis ansamblis didžiasaliečiams kelia daug šviesių prisiminimų – jis svariai prisidėjo prie tautinio atgimimo rusinamame miestelyje, subūrė žmones, paskatino prisiminti jaunystės dainas, šokius, ratelius. Gilioras su savo smuikeliu dalyvavo visose programose.

Jau atkūrus Nepriklausomybę, sugriuvus gamyklai, į kaimo kapelą muzikantus sukvietė tuometinė kultūros namų vadovė Audronė Marčiulionienė. Joje Gilioras smuikavo iki pat savo devyniasdešimtmečio. Jis su kitais atlikėjais savo smuiką virkdė ir Didžiasalio „Ryto“ mokyklos vakaronėse „Mūsų krašto muzikantai“ 1995 bei 2011 m. Jo bendražygis Leonas Panavas, daugybę metų Giliorui akordeonu arba armonika pritardavęs kapeloje, prisimena smuikininką kaip malonų, draugišką žmogų, mėgdavusį pajuokauti, sako  niekad nematęs jo supykusio.  

Gilinantis į krašto kultūros reiškinius kartais netikėtai pavyksta atrasti labai įdomių sąsajų. Štai jau minėta  etnomuzikologė G. Kirdienė straipsnyje „Sugrįžimas prie tradicinės lietuvių šokių muzikos JAV lietuvių bendruomenėse: trečios kartos smuikininko Dovydo Pivoriūno atvejis“ mini, kad 2000 m. šis išeivijos muzikantas lankėsi pas Tverečiaus krašto liaudies smuikininką G. Birdikšlį, visą vakarą su juo kalbėjosi ir kartu muzikavo. Aplankė jį ir 2001 m. (Priminsime, kad Dovydas Pivoriūnas (David Pivorunas), kurio senelis kilęs iš Kukučių kaimo, neretai lankosi protėvių krašte. Jis yra pateikęs įdomios medžiagos apie tverečėnus išeivius knygai „Tverečiaus kraštas“ (2001), o 2025 m. išleistoje Kristinos Skrebutėnienės pasakojamosios tautosakos knygoje „Užriestagalvis girion lakia“ yra jo straipsnis apie dainininkės sūnų Petrą.). Taigi Gilioro muzikavimo menas ir užjūrį pasiekė. Štai kaip įdomiai  susikryžiuoja  kultūros asmenybių keliai…

Šis šviesus žmogus mirė 2017 m., eidamas 94 metus, Kauno rajone, Girionių kaime, kur paskutinius porą metų gyveno. Palaidotas netoliese esančiose Šlienavos kaimo kapinėse, kur ilsisi ir anksčiau mirusi žmona. Į paskutinę kelionę jį simboliškai palydėjo smuikelio melodija.

Šaltiniai: Tradicinė rytų aukštaičių vestuvių muzika. Gaila Kirdienė (sud.). Vilnius: Kronta, 2009.   

Gaila Kirdienė. Sugrįžimas prie tradicinės lietuvių šokių muzikos JAV lietuvių bendruomenėse: trečios kartos smuikininko Dovydo Pivoriūno atvejis. Lietuvos muzikologija. 2018, 4.