Dvasinio palikimo ženklai

Lietuvos kampelis, kuriame ankščiausiai pateka saulė – Vosiūnai. Tolimesnė teritorija skamba lietuviškais vardais, bet priklauso Baltarusijai. Dysnos upė ženklina akliną sieną, ribą, už kurios tarsi jau kitokia istorijos tėkmė. Tylios Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos parapijos erdvės, nes pačiame kaime liko nedaug gyventojų, o žiemos laiką čia skaičiuojančių – dar mažiau. Spengiančią dienos tylą nutraukia pralekiančio laukų vėjo gūsis ir, įsipainiodamas į parimusių obelų šakas, sustoja poilsiui prie Šventovės. Jei kaimo namus gaubia vienumos liūdesys, bažnyčia lieka tokia pati iškili, spindinti ramumu ir kantriai laukianti grįžtančių. Šventovės medyje ir akmenyje įrašyti kraštiečių gyvenimai, įmelsti kampeliai tyliai kalba apie buvusių kartų dvasios jėgą, kančią, nueitą kelią. Apie meilę. Tik reikia mokėti girdėti ir klausyti.

Dievulis tave saugo

Prisiminimuose kunigas Antanas Simonaitis iškyla tyliu, santūriu, mažumą gunktelėjusiu žilagalviu. Žvilgtels kažkaip šiltai, tarsi viduje šypsotųsi, palinks prie manęs pirmokėlės ir ištars – tai iš mokyklos? Kaip pasiekimai?.. Nuraustu visa, pasimetu, vos sugebu pralementi – gerai. Jis – kunigas, toks aukštas, su sutana ir veriančiu žvilgsniu, rodos, visą tave kiaurai regi. Paskui paliečia galvą savo didele ranka, palaimina ir nulinguoja tolyn… Su juodu portfeliu (vadintu liaudyje „sakvojažu“) ir paprastu tinkleliu, kuriame duona, batonas, parduotuvinė virta dešra. Kartą, grįžtant autobusu iš Dysnos aštuonmetės mokyklos, kunigas prisėdo šalia, vėl pažvelgė savo šiltu žvilgsniu ir paklausė: „Ar žinai, kad Dievulis iš dangaus tave saugo?“ Buvau girdėjus panašius močiutės žodžius, bet nieko neatsakiau, o ganytojas pasakojo apie Angelą Sargą, ragino išmokti maldelę jam ir sukalbėti kiekvieną vakarą. Skubantis laikas iš atminties nepasiglemžė dvasininko paveikslo. Jei Kristus yra uola, į kurią sudūžta mūsų gyvenimo bangos, tuomet kunigas A. Simonaitis – vienas iš pačių ištikimiausių Jo sekėjų, mokinių, kuklių ir santūrių mūsų kartos mokytojų. 

Margi biografijos raštai

Pakartotinai šiame straipsnyje pateikiu kunigo Jono Katulio parengtą A. Simonaičio biografiją ir naujai užrašytas buvusių parapijiečių mintis apie kunigą. Jaučiu neginčytiną pareigą priminti visuomenei žmogų, nešusį šviesą tvirtu tikėjimu, morale, asmeninio gyvenimo pavyzdžiu. Antanas Simonaitis gimė 1910 m. kovo 7 d. Beržinių kaime, Klovainių parapijoje, Pakruojo r. Mokėsi Klovainių pradžios mokykloje, vėliau – ketverius metus Rozalime. Baigęs Linkuvos gimnaziją, norėjo stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Tėvai buvo neturtingi, o norint baigti seminariją (7 kursus), kasmet už mokslą ir išlaikymą reikėjo mokėti po 600 litų. Antanas parašė laišką tėvo broliui Petrui Simonaičiui į Čikagą, prašydamas jį paremti, ir gavo atsakymą: „Stok, pinigų bus!“ Taip 1929 m. rudenį pradėjo mokytis kunigų seminarijoje. Dėdė žodį ištesėjo. Vysk. Kazimieras Paltarokas 1936 m. gegužės 31 d., per Sekmines, dvylikai savo vyskupijos diakonų, tarp jų ir Antanui Simonaičiui, Panevėžio katedroje suteikė Kunigystės sakramentą.

Kelis mėnesius kunigas Antanas vikaravo Pabiržėje, paskui – šešerius metus Panemunėlyje. Čia pergyveno sovietų invaziją ir hitlerinės armijos žygį į Sovietų Sąjungą. Vėliau trumpai vikaravo Naujamiestyje. Iš čia, vysk. K. Paltarokui leidus, 1944 m. balandžio 1 d. įstojo į jėzuitų naujokyną Pagryžuvyje, kuriame, tapus kunigu, reikėjo būti vienerius metus. Suėjus kanoniniams metams, jėzuitų naujokyno vedėjo Jono Danylos akivaizdoje davė pirmuosius įžadus. Paskui keletą metų ėjo Vilkijos parapijos administratoriaus pareigas. Būdamas jau garbaus amžiaus, kunigas A. Simonaitis, su jam būdingu dvasios šiltumu, prisiminė tą laikmetį, pasakojo apie savo pirmąją ir vienintelę meilę, išgyventas jausmų ir pasirinkimo kalvarijas. Bet šitai buvo vėliau.

Meldėsi ir už partizanus, ir už stribus 

1945 m. gegužės pabaigoje Vilkijos apylinkėse įvyko ginkluotas stribų ir partizanų susirėmimas. Po mūšio žuvusius skaudžiai skaičiavo abi pusės. Išniekinti partizanų kūnai tysojo miestelio aikštėje, o stribų palaikai buvo pašarvoti jų būstinėje. Kun. A. Simonaitis negalėjo į tai nereaguoti. Atėjęs prie paniekai numestų partizanų kūnų, atsiklaupė ir pradėjo melstis. Peržegnojęs juos, patraukė į stribų būstinę. Rusų kareiviai pagarbiai atidarė duris. Ir čia kunigas atsiklaupęs pasimeldė, peržegnojo žuvusiuosius… Kalbos apie dvasininko poelgį greitai pasklido apylinkėje. Kunigo poelgio nesuprato net dauguma patriotiškai nusiteikusių vilkijiečių, ką jau kalbėti apie sovietinės valdžios pareigūnus. Grėsė areštas. Jėzuitų provincijolo S. Gruodžio rūpesčiu kun. A. Simonaitis skubiai perkeltas vikaru į Kietaviškes. Po kelerių metų, 1951 m. kovo 31 d., A. Simonaitį už Vilkijos „nusikaltimus“ areštavo. Kalintas KGB rūmų rūsyje Vilniuje. Tardė kapitonas Galicinas (anot t. Antano, humaniškas žmogus, popo sūnus). „Trijulės“ teismas už akių nuteisė 10-čiai metų perauklėjimo darbų lageriuose, nors prokuroras, peržiūrėjęs tardymo rezultatus, jam girdint pasakė: „Eto čysto religijoznoe dielo“ (Tai visiškai religinis reikalas). 

Lukiškių kalėjimo kameroje kartu su kitais 52 kaliniais buvo ir šeši kunigai. Drauge jie atkūrė šv. Mišių kanoną, o vienas kunigas, filosofijos daktaras, turėjęs vysk. K. Paltaroko įgaliojimą, patvirtino, kad tokiomis sąlygomis Bažnyčia Mišių kanoną laiko autentišku. Taip A. Simonaitis kasdien aukodavo šv. Mišias, kol 1951 m. spalio 4 d. su kitais kaliniais per Sankt Peterburgą, Kotlasą buvo išvežtas į Komijos miškus. Lageryje siūlydavosi atlikti sunkiausius darbus, už kuriuos šiek tiek mokėdavo. Iš kitų kalinių sužinojęs, kieno šeima be maitintojo Lietuvoje vargsta labiausiai, siųsdavo savo uždarbį. Dėl jo ypatingo kuklumo daugelis net ir nesužinojo, kam už tai turi būti dėkingi. 

30 metų Vosiūnuose

1956 m. birželio 14 d., A. Simonaičiui leista grįžti į tėvynę. Trejus metus vikaravo Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje ir Adutiškyje, ėjo Ratnyčios parapijos administratoriaus pareigas. 1964 m. vasarį paskirtas Vosiūnų parapijos administratoriumi. Vosiūnų Švč. Mergelės Marijos parapijai kunigas atidavė 30 metų. Gūdus sovietinio ateizmo laikotarpis iš dvasininko reikalavo apdairumo, išminties, gebėjimo būti puikiu psichologu. Slaptai krikštydamas naujagimius, duodamas Santuokos Sakramentą, lydėdamas parapijiečius į paskutinę gyvenimo kelionę, kun. A. Simonaitis kantriai ir šventai vykdė savo pareigą. Ne visi dvasininkai aklai klausė tuometinės valdžios nurodymų (nors mūsų krašte buvo ir paklusniųjų). Parapijos ganytojas neturėjo užtarimo aplinkinių kolūkių ir partinės nomenklatūros administracijos akyse. Per pamokslus ragindamas prisiminti Dievą, smerkdamas įsigalinčią girtuoklystę, vagystes, aiškindamas apie abortų žalą moters kūnui ir sielai, sulaukdavo patyčių, grasinimų. Tačiau dvasininko stoiškas charakteris atremdavo viską. Visi negerumai ir kaltinimai krisdavo nuo jo asmens, „kaip nuo žąsies vanduo“. Pasak parapijiečių, kun. A. Simonaitis atsiminimuose liko pakylėtu nuo kasdienybės smulkmenų, santūriu, gebančiu išklausyti pagalbos prašytoją ir suprasti. Jis tuokė tuomet, kai kiti kunigai bijojo, dvejojo ar nesutikdavo, krikštijo, meldėsi už mirusius. Asketiškumą lėmė pasirinktas dvasininko gyvenimo būdas. Paprasta medinė Vosiūnų bažnyčia, kuklus ir be jokių pretenzijų aplinkai kunigas… 

Iki 100 trūko kelių mėnesių

Daugeliui atrodė, kad parapijos ganytojas amžinas ir kunigaus Vosiūnuose be pabaigos. Deja… Tikrą dvasinę netektį pajuto daugelis parapijiečių, kuomet 1994 m., po trijų dešimtmečių tarnystės tam kraštui, kunigas A. Simonaitis, kurijos sprendimu, iškeltas altarista į Švenčionis. Neliko dvasinės atspirties, aprimo nuo varstymų bažnyčios durys, o atvykstantys dvasininkai savo stotu nepriminė buvusio ganytojo. Gyvenimo saulėlydžio kelyje kunigas A. Simonaitis ramiai susitaikė su likimo išbandymais, vėliau gyveno Šiaulių jėzuitų namuose, patarnavo Šv. Ignaco bažnyčioje. Nuo 2002 m. rugsėjo 23 d. iki mirties 2009 m. liepos 13-ąją, gyveno Kauno jėzuitų namuose. Ir jėzuitų namuose tėvelis A. Simonaitis dalindavosi su visais likimo broliais buvusių parapijiečių dovanomis, kurias vis dar gaudavo. Kaip ir tolimoje jaunystėje, Komijos lageriuose, Kaune jis rūpinosi labiau stokojančiais, šąlančiais ir sergančiais. Viską išdalindamas, nepalikdamas nieko sau. Daugelis ilgai prisimins tylų, maloniai besišypsantį žilagalvį kunigą Antaną Simonaitį, suklupusį maldai Šv. Pranciškaus Ksavero ar Švč. Mergelės Marijos Vosiūnų bažnyčioje. Jo palaiminimą santūriai neš likusios gyvųjų kartos ir ateinančių dvasininkų paveiksle ieškos šilto kunigo žvilgsnio. Mes, krikštyti, tuokti ir išlydėti su Jo širdimi, dvasininkui į amžinybę siųsime padėkos maldas.MI redakcijos archyvo nuotr.