Žmonės Erzvėto krašto dukra – aprašyta „Strazdiškio elegijose“

Ryški pavasario saulė ir dangaus skaidruma veda pažliugusiais vieškeliais į skaitytojų namus. Visi – skirtingi savo charakteriais, likimais, panašūs gyvenimo svajonėmis ir tikslais. Kažkada, suplanavusi dalykinių pokalbių ciklą, dabar regiu pašnekovų poreikį kalbėti širdimi. Gal per daug skausmo ištylėta? O gal… Lietuvos kaime daugoka brandžios vienumos, neišgirstos išminties, neišdalintų brandaus amžiaus patarimų. Vyriausia Erzvėto kaimo gyventoja Bronė SĖLIUKAITĖ daugelį metų prenumeruoja ir skaito rajono spaudą. Pašnekovė, įžengusi į dešimtą dešimtį, aktyviai svarsto apie besikeičiančią tikrovę, kurioje kinta gyvenimo sąlygos ir žmogaus asmenybė. 

„Labai laukiu laikraščio, nes tai – vienintelis leidinys, kurį dar fiziškai galiu palengva perskaityti, įvertinti autorių talentą ir faktų tikslumą. Dėl istorinių straipsnių kartais galėčiau pasiginčyti su rašančiais, bet tai – mano asmeninė nuomonė. Perskaičiau labai daug literatūros, bet dabar knyga jau padėta į šalį. Pavargstu.  

Lietuvos švenčių tradicijos

Stebėdama visuomeninį gyvenimą`regiu, kaip keičiasi kartų poreikiai, keičiasi asmenybės ugdymo sąlygos. Kartais galvoju, kad kažkas nutiko su žmonėmis… Labai daug patogumų, bet mažėja veržlumas, darbštumas, pozityvus užsispyrimas. Mūsų kartos dirbo labai daug, buvome tikrai neišlepę. Visas gyvenimas reikalavo valios. Dabar bijoma tikrų žiemų, o mūsų jaunystės žiemos buvo visos tokios, kaip šiemet. Gilios, šaltos, rūsčios. Žvelgiu į keliamas socialines problemas ir galvoju, kad kaip čia yra, kuo toliau – tuo viskas silpniau. Kodėl?“, – tyliai svarstė garbaus amžiaus pašnekovė.

Br. Sėliukaitė gimė ir augo Erzvėto vienkiemyje. Tverečiaus mokyklą baigė pokario metais. Žiemą, kad nereikėtų klampoti per neišbrendamas pusnis, gyveno Tverečiuje „ant buto“, o tiksliau, viename kambariuke glaudėsi du berniukai, aštuonios mergaitės ir bobutė, nuomojamo ploto šeimininkė. Net vienuolikos asmenų būrelyje buvo ir Bronės klasės draugas Česlovas Kudaba.

Baigusi Tverečiaus mokyklą, Bronė Sėliukaitė išvyko pas vyriausiąjį brolį į Anykščius. Tuomet Kultūros ministerija įsteigė bibliotekininkų mokyklą. Galima buvo mokytis tiek Vilniuje, tiek rajonuose. Ją baigusi, Bronė gavo paskyrimą į Trumbatiškio biblioteką, kurią po pustrečių metų buvo nuspręsta perkelti į kitą kolūkį, o jauną bibliotekininkę įdarbinti kultūros namuose.

Daugiau apie pašnekovės biografiją

Bronės Sėliukaitės aktyvios veiklos periodą Trumbatiškyje, garbaus jos 90-mečio jubiliejaus proga, detaliau aprašė kita Erzvėto krašto dukra Nijolė Keraitienė. Ištrauka: „Čia Bronė ir darbavosi iki pensijos, atradusi savo tikrąjį pašaukimą. Ilgus metus „ant buto“ gyveno pas Povilanskus, kurių gausiai šeimai tapo dar viena dukra, ir tik paskutinius porą metų turėjo valdišką būstą – porą kambariukų prie kultūros namų. Iškalbi, nuoširdi, kūrybinga mergina greitai rado kelią į žmonių širdis: kultūros namuose veikė gausybė saviveiklos kolektyvų, nuolat buvo pilna žmonių, repetavo dramos kolektyvas, agitbrigada, jaunimo ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvai, vaikų ansamblis. Nuolat vyko įdomūs renginiai, per juos kultūros namų salė būdavo sausakimša. Viskas čia sukosi aplink žmonių bendrystę: kultūros namai organizavo ir vardynas, ir sidabrines bei auksines vestuves, ir užgavėnes, ir derliaus šventes… Į renginius susirinkdavo ir aplinkinių, ir tolimesnių apylinkių jaunimas ir senimas iš Mačionių, iš Leliūnų. Bronyte meiliai visų šaukiama kultūros darbuotoja pėsčia apeidavo didžiulę teritoriją, kad surinktų žmones į repeticijas. Ir žmonės susirinkdavo. Į šokius Trumbatiškio kultūros namuose iš Antalgės kaimo ateidavo ir būsimasis rašytojas bei kultūros ministras Saulius Šaltenis. Kaip su šiluma ir nostalgija prisimena pati Bronė, jos darbu džiaugėsi ir su ja šiltai, paprastai bendravo ir garsūs kraštiečiai: nusipelnęs inžinierius ir garbės geležinkelietis Alfonsas Povilanskas, habilituotas daktaras Algirdas Banys, kiti žinomi kraštiečiai.

Apie Bronės darbą „Kultūros baruose“ gražiai yra rašiusi garsi anykštėnė žurnalistė, rašytoja Milda Telksnytė: „Nežinau Anykščių rajone kito tokio kultūros darbuotojo, kuris būtų tiek sutapęs su žmonėmis, tiek pasinėręs į jų gyvenimą, į jų reikalus.“ 

Ir šiandien Bronės veikla Anykščiuose yra prisimenama. Rašinyje apie Trumbatiškio geležinkelio istoriją pastebima: „Kaimo kultūros namai garsėjo kultūriniais renginiais, parodomis, susitikimais su įdomiais žmonėmis, spektakliais, kurių čia dirbusi kultūros entuziastė Bronė Sėliukaitė, subūrusi aplinkinių kaimų gyventojus, pastatė apie šimtą.“ (Jonas Junevičius, www.panskliautas.lt, 2022 gegužės 17 d.). Kraštotyrininkas Jonas Sriubas knygelėje „Senovė ir Leliūnų valsčius“ (Utena, 2013) rašo: „Bibliotekoje, o vėliau kultūros namuose dirbo aktyvi kultūros skleidėja B. Sėliukaitė.“

Labai gražiai, nors ir neįvardydamas, Bronės darbą aprašė garsus poetas, gimęs netolimame Strazdiškio kaime, Algimantas Baltakis savo 1979 m. išleistose „Strazdiškio elegijose“.

Šiandienos akimirkos Erzvėto kaime

„Laikas prabėgo, keičiasi gyvenimas. Nebeliko žmonių kaimuose. Gal todėl dabar renginiu vadinamas bet koks žmonių suėjimas. O mes tiek repetuodavome, į kiekvieną judesį scenoje įdėdavome širdį ir liedavome prakaitą. Siekėme kuo geresnio rezultato.  

Lietuvos švenčių tradicijos

Kaimai nyksta. Daug kas priklauso nuo vadovų… Pragyvenau šešetą kolūkio pirmininkų. Tik vienas Donatas Krikštaponis tikrai rūpinosi žmonėmis, stengėsi sudaryti geras gyvenimo sąlygas kaime. 

Beveik kasdieną paskambina anykštėnai, turiu bendraminčių ir bendraamžių ratą, kur vieni rūpinamės kitais. Neseniai Erzvėte į Amžinybę išlydėjau savo kaimyną, gerą bičiulį ir pašnekovą. Jei staiga nebeliktų rajono laikraščio, jausčiausi taip pat. Tarsi netekus artimo žmogaus. Kiek įmanoma, džiuginkite skaitytojus naujais numeriais. Nors ne nuo manęs tai priklauso“, – sakė Bronė Sėliukaitė, visą gyvenimą paskyrusi Lietuvos kultūrai.