Apie pasipinigautojus su meistro vardu
Vanduo – gyvybės šaltinis, be kurio žmogus neįsivaizduoja savo gyvenimo ir veiklos. Koks vanduo mums svarbus suprantame tuomet, kai tenka pajusti jo stygių aplinkoje ir tokioje situacijoje, skaičiuojant lašus, detaliai planuoti buities darbų eiliškumą. Nors XXI a. nėra sudėtinga kasti naujus šulinius ar gręžinius ir vandeniu aprūpinti savo aplinką. Bet pabandykite tai padaryti čia ir dabar! Suprasite, kad nėra taip paprasta.
Oficialių įmonių, teikiančių tokias paslaugas Rytų Lietuvoje, nedaug. O meistrų, kasančių šulinius – pilnas internetas! Todėl nemaža dalis gyventojų kreipiasi į tuos meistrus su prašymais ne tik iškasti šulinį, bet ir valyti ar gilinti.
Ar dažnai tokie meistai turi pakankamai patirties ir suvokimo ką daro, kaip daro ir koks bus rezultatas? Tikrai ne. Dažniausia visas kasimo procesas vyksta pasitikėjimo pagrindu, viliantis iš meistro darbo kokybės ir sąžinės. Bet pasirodo, kad save meistrais vadinantys asmenys, neturi nieko bendra su meistrystės sąvoka. O apie sąžinę nereikia net kalbėti.
Asmeniniu pavyzdžiu liudiju, kad interneto platybėse siaučia didelis procentas pasipinigautojų, žadančių šeimininkams vandenį, o finale gana dažnai sulaukiama tuščios šachtos, iš kurios vanduo dingsta per 14 parų, kurios tvarkymui vėl reikalingi meistrai, darbai, papildomos išlaidos, nes pirmieji kasėjai tiesiog neatsiliepia į telefono skambučius ir nesivargina terliotis su papildomais klausimais.
Meistras Eugenijus į mano kiemą atvyko su pažįstamų rekomendacijomis. Vyras atrodė solidus, vyresnio amžiaus, nusimanantis savo amatą, nes, pasak jo, jau du dešimtmečius kasantis šulinius. Kaip nepatikėti tokia beveik senjoro patirtimi? Deja, kai po devyneto įleistų rentinių pasirodė pirmas vanduo, jis ramiai pasiėmė atlyginimą ir dingo visam laikui, net nepasidomėjęs, kelioms dienoms to vandens man užteko… Telefono nekėlė, į žinutes neatsakinėjo. Gera pažįstamų rekomendacija, galvojau tyliai viena.
Ką šitas žmogus turėjo bendra su meisto vardu?.. Suprantama, nieko. Nei atsakomybės, nei padorumo. Kiekvienam pasakysiu, kad saugotųsi tokio „meistro“. Darbas su vandeniu itin ypatingas ir atsakingas, ne kiekvienam juk duota į kito žmogaus gyvenimą atverti vandens gyslą. Tai tikras gyvenimo slėpinys.
Kai į kiemą atvyko dar vieni meistrai, jie smarkiai pasipiktino šulinio kokybe, rodė aibę trūkumų, neišbaigtumų, dėl kurių ne tas Eugenijus jautėsi kaltas, o aš, stovėdama šalia.
Išklausiusi geros specialistų paskaitos, supratau, kad privalėsiu perprasti visas šulinio kasimo, statybos, elektros, kaminų remonto detales ir subtilybes, nes Lietuva nuskurdinta meistrais, kurie, regi bet kokį šeimininkų neatidumą, skubą, nuoširdų pasitikėjimą konkrečiam darbui samdytu žmogumi ir „apsuka“ tavo padorumą aplink savo pirštą. Jeigu tik pasitikėjai tokiu meistru, nesekei jo darbo, nebuvai prievaizdu su bizūnu rankoje, pražuvai. Gero rezultato nelauk.
Kokioje visuomenėje mes gyvename? Kuo paremti tarpusavio supratimo ir atsakomybės pagrindai? Kur dingo žmogiškas padorumas ir sąžinė? Bet kokia kaina „lupamas“ tik pinigas, kad tik greičiau, lengviau, brangiau! O jei pats darbų užsakovas toje srityje nenusimanai, tai tavo bėda. Tu, žmogau, ir kentėsi.
Suprantama, paskutinieji darbų meistrai bandė guosti mane – nenusiminkite, tokių situacijų pilna Lietuva. Ne jūs pirma, ne paskutinė… – sakė vyrai.
Todėl ir rašau šia tema. Jei tokių neatsakingų piliečių šitiek daug, būkime atsargūs ir atidūs samdydami meistų vardais „pasidabinusius“ asmenis, po kurių šeiminnkams dar prireikia nemažų investicijų ir apmaudo užmaršties, kad, šiuo atveju, tyras šulinio vanduo šventiškai tekėtų iš krano į visas gyvenimo sritis.
O Eugenijui, jei kartais nusipirktų „Mūsų Ignaliną“, siunčiu linkėjimus ir priminimą, kad kiekviena lazda turi du galus!