Laistymo verdančiu vandeniu procedūra skirta kenkėjams ir patogeninėms bakterijoms sunaikinti. Šią procedūrą galima atlikti griežtai tik miegančiam krūmui ir tik pirmoje pavasario pusėje, kai pumpurai dar neišbrinko ir neišsiskleidė, dar nėra sulojimo ir syvų tekėjimo, o dirva dar nesušilo ir nesuminkštėjo. Nes vėliau, išbrinkus pumpurams ir išsiskleidus lapelių galiukams, laistyti verdančiu vandeniu jau negalima, antraip kyla pavojus pakenkti augalui, nuplikyti švelnius jaunus audinius ir jautrią šaknų sistemą.

Vyresnės kartos sodininkai įsitikinę, jog laistymas karštu verdančiu vandeniu “nušauna tris kiškius”:

• nužudo padėtus vabzdžių-kenkėjų kiaušinius (ypač amarų);

• dezinfekuoja uogakrūmius nuo kenksmingų bakterijų, sporų, grybelių ir ligų sukėlėjų (daugiausia nuo miltligės);

• stimuliuoja pumpurų prabudimą.

Praktikuojantys laistymą verdančiu vandeniu yra tikri, kad uogakrūmiai gauna papildomą apsaugą, o pats būdas yra ekologiškas, be chemijos. Tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad verdantis vanduo greitai ataušta ir greičiausiai neturės reikšmingo naikinančio poveikio kenkėjams. Juo labiau, kad vandens prireiks nemažai, o po procedūros po krūmais liks purvo balos. Vienas laistymas verdančiu vandeniu negalės pilnai ir užtikrintai apsaugoti uogakrūmių nuo ligų ir kenkėjų.

Laistant verdančiu vandeniu beveik neįmanoma nuplikyti krūmo šaknų sistemos – kol vanduo pasieks šaknis, jis jau spės pakankamai ataušti. Didesnį pavojų augalui gali kelti nesaikingas perlaistymas.

Kai kurie sodininkai organizuoja “karšto dušo” procedūrą krūmams rudenį. Bet rudenį vabzdžių-kenkėjų kiaušinių kevalas būna kietesnis, karštam vandeniui sunkiau tokį sunaikinti. Pavasarį kiaušinių apvalkalas yra minkštesnis ir švelnesnis, todėl karšta plikinimo procedūra veikia šimtą kartų efektyviau. Verdantis vanduo dezinfekuoja ne tik uogakrūmio šakas ir pumpurus, bet ir dirvą po krūmais.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokios paprastos procedūros atlikimas nereikalauja specialių įgūdžių, todėl nesukels jokių sunkumų net naujokams. Bet ar tikrai taip? Yra tam tikros karšto laistymo sąlygos, kitaip procedūra gali būti kenksminga.

Laistymo verdančiu vandeniu taisyklės ir sąlygos

Laistyti verdančiu vandeniu galima tik pakankamai suaugusius krūmus, kurių aukštis nėra mažesnis negu 1 m.

Pilti verdantį vandenį reikia ne iš kibiro, o iš metalinės laistyklės.

Dezinfekavimas verdančiu vandeniu atliekamas tik ankstyvą pavasarį, tuo laikotarpiu, kai uogakrūmiai dar nerodo jokių gyvybinės veiklos požymių, griežtai iki sulojimo pradžios, iki pumpurų išsiskleidimo. Nes aplaistę verdančiu vandeniu krūmą vėlesniu laiku, rizikuojate sunaikinti ne tik jame parazituojančius ligų sukėlėjus ir kenkėjus, bet ir patį krūmą.

Laistyti galima tik šakeles su pumpurais ir stiebus. Nepilkite karšto vandens krūmo apačioje šalia šaknų.

Verdantis vanduo turi būti tolygiai paskirstytas po visą uogakrūmio paviršių. Tam, kad sumažinti sunaudojamo vandens kiekį ir palengvintų sau prieigą prie šakelių ir ūglių, krūmą geriau aprišti špagatu – tai galimybė tolygiai palaistyti visus ūglius ir šakas. Tuomet bus galima tolygiai aplaistyti šakas ir stiebus verdančiu vandeniu iš laistyklės.

Laistant, laikykite laistyklę apie 0,5-1 m atstumu iki uogakrūmio šakelių galiukų. Per šį atstumą verdančio vandens čiurkšlės suspės truputį atvėsti ir nenuplikys pumpurų ir šakelių žievelės.

Naudojamo verdančio vandens temperatūra neturi viršyti 80-90° C. Norint sunaikinti visus ant krūmo žiemojančius kenkėjus, reikės ne šiaip karšto, bet beveik verdančio vandens. Manoma, kad tam pakanka 80° C temperatūros.

Jeigu kovo pabaigoje-balandžio pradžioje vis dar laikosi stiprios šalnos ir sniegas, karšto laistymo procedūros geriau atsisakyti. Kitaip rizikuojama ne laiku pažadinti pumpurus iš miego būsenos, jie išsiskleis per šaltį, o lapeliai sušals ir žus.

Pats laistymas karštu vandeniu turi trukti labai trumpai – iki 5 sekundžių. Tiek pat sekundžių apdorojama kita krūmo dalis, likusi neaplaistyta. Ilgesnis karštas dušas gali pakenkti uogakrūmiui.

Kiek reikia verdančio vandens? 1 m aukščio uogakrūmiui su 6-7 šakomis užtenka 10 litrų (1 laistyklės).

Verdančio vandens procedūrų trūkumai

Sunku palaikyti reikiamą temperatūrą. Nesunku pastebėti, kad, nešant verdantį vandenį, jis spėja ataušti. Užtikrinti reikiamą vandens temperatūrą bus lengva tik tada, kai uogakrūmiai auga šalia kaitinimo vietos. Jei sklypas didelis, o sodas yra nutolęs nuo namo, tada tikimybė, kad verdantis vanduo suspės pasiekti krūmus neataušęs, sumažėja iki beveik nulio. Nėra prasmės dezinfekuoti krūmus tik šiltu vandeniu.

Dideli vandens kiekiai. Vienas dalykas, jeigu sklype auga nedaug uogakrūmių – tuomet yra galimybė visus juos aplaistyti verdančiu vandeniu. Visai kas kita, kai procedūros reikalauja keliolika krūmų. Ne kiekvienas vasarnamio savininkams turi tiek vandens ištisus metus.