Būdvietyje akį traukia išskirtinis reginys: Astos Kiseliauskaitės sodyboje baltais žiedais pasidabino jukos. Čia vėl sužydo jukų alėja. Tiesa, šiemet Astą apėmęs dvejopas jausmas. „Tos, kurios žydi, labai gražios, žiedai didžiuliai. Jukos praaugę mane. Tačiau žydi ne visos“, – ir džiaugiasi, ir liūdi žavioji gėlininkė.

Jukas Asta pradėjo auginti prieš 5 metus. Nė nemanė, kad kažkada jos sodybą puoš neįtikėtino grožio jukų alėja. Pažiūrėti tokio reginio sustoja ne vienas praeivis. Grožis neįtikėtinas. „Ir šiemet labai gražu, tik kai aš žinau, kaip būdavo, kaip anksčiau žydėdavo, tai šiemet nėra to gausaus žydėjimo“, – pastebi Asta.

Paklausta, kokios gi priežastys lėmė ne itin gausų jos numylėtų gėlių žydėjimą, sako, kad sausra. „Šiemet labai sausa, o kai sausa, ir amarai puola. Bandžiau kovoti su jais liaudiškomis priemonėmis. Ne kartą purškiau vandeniu, kuriame ištirpinau ūkinio muilo. Man regis, pagelbėjo“, – svarsto ji. Anot jos, jukas prižiūrėti nėra sunku, tačiau ir palikti likimo valiai negali: priežiūros vis tiek reikia. Anksčiau gi jukos buvo auginamos namuose, kambaryje, visaip kaip lepinamos, dabar jų dažnai išvysi sodybose, tai jau nėra retas augalas mūsuose. Jukos kuo puikiausiai peržiemoja, pakenčia lietuviškų žiemų permainingas oro sąlygas.

Gėlininkė pastebi, kad jos jukos priaugino daug „vaikų“, kuriuos būtinai reikia išsodinti į kitą vietą. Tad rudenį žada imtis didžiulio darbo. „Jukos labai daug priaugino naujų atžalų. Manau, jas reikia išskaidyti ir persodinti, o senąsias savo jukas, kurios šiemet jau nė nežydi, tiesiog išmesiu“, – sako ji. Tiesa, jau žino, koks sunkus tai darbas. Reiks paruošti dirvą, teks sukasti žemę, paskui iškasti jukas, jas išdalinti atskirais daigais. „Esu jų sodinusi. Patikėkite, yra ką veikti. Pirmiausia reikia labai atsargiai iškasti, kad šaknų nenukirstum su kastuvu, o šaknys būna taip susiraizgę, kad ganėtinai ilgai užtrunka, kol jas gražiai išpini“, – dėsto pašnekovė.

Planuoja šį didįjį jukų persodinimą, bet pirmiausia vaizduotėje kuria, kaip vėl jas susodins. „Ir gal tai bus visai ne alėja“, – prasitaria gėlininkė. Sako, jog visi jau įpratę per tiek metų matyti alėją, tad norisi kažko kito, kažko naujo. Neslepia, kad vaizduotėje jau piešia viziją, kaip visa tai turi atrodyti? „Gal tai bus jukų ratas, gal dar kažkas. Dar ir pati nesu išgryninusi visų minčių“, – prisipažįsta Asta. Žino tik tiek, kad tikrai jau bus kitaip. Įsitikinusi, kad naujai pasodintos jukos vėl taps jos kiemo pažiba ir net lapai, primenantys kardą, suteiks išskirtinį įvaizdį jos jaukiai sodybai. Dėl savo puošnumo šis augalas – pagrindinis Astos sodybos akcentas. Gėlininkai jį vadina reprezentaciniu augalu. „Tik manau, kad joms vėl reiks duoti laiko ir pats grožis ne iškart pasimatys. Bet dar kitais metais, tikiu, bus labai gražu“, – įsitikinusi pašnekovė.

Labiausiai jukų persodinimo „ceremonijos“ laukia Astos draugės, mat ji pažadėjusi padovanoti jukų atžalų. „Tikrai taip. Daug kas užsisakę, daug kam esu pažadėjusi padovanoti, tad laukia didžiosios dalybos“, – juokiasi Asta, kuri nė kiek nesigaili ir nuoširdžiai pasidalina gėlėmis su kitomis gėlininkėmis. Jai net smagu, kad žmonės, pamatę, kaip gražiai žydi jukos jos sodyboje, panorsta ir patys auginti. „O jos nuostabios!“, – sako gėlininkė. Asta įsimylėjusi šias gėles: niekada nėra nuskynusi nė vieno jukos žiedo. Juokauja, kad jos jukų tokie dideli žiedynai ir stiebų aukštis įspūdingas – apie 2 metrus, tad prisipažįsta, kad vazos tokios net neturinti, kurioje tokią gėlę galėtų pamerkti. O ir audros, kad ir kokios jos buvę Būdvietyje, nė vienos jukos nėra išlaužę. Jei jau labai dideli žiedynai, tai gėlininkė pati juos paremia, kad tik neišlūžtų laimės medžiu vadinama gėlė.

Kiek dar Būdvietyje, Astos Kiseliauskaitės sodyboje, savo grožį išskleidusios jukos žydės ir džiugins, priklauso nuo orų.

Dineta Babarskienė. „Dzūkų žinios".