Šilutės krašte veikianti žemės ūkio kooperatinė bendrovė (ŽŪKB) „Pamario pienas“ mini veiklos dvidešimtmetį. Patirtį sukaupęs kooperatyvas ta proga 2022 m. rugpjūčio 12 dieną rengia didelę šventę. Įdomu prisiminti, kaip viskas prasidėjo ir kaip dabar gyvena „Pamario pienas“ – jau perėjęs į aukštesnį kooperacijos lygį, kartu su dviem kitais kooperatyvais įsitraukęs į pieno gamintojų organizaciją. Žinoma, jis dalyvauja asociacijos LŽŪKA „Kooperacijos kelias“ veikloje.

Kooperatyvo atsiradimą 2002-aisiais ženklino kelios datos. Gegužės 15-ąją septyni žemdirbiai iniciatoriai pasirašė steigimo sutartį, gegužės 21-ąją žemės ūkio kooperatinė ŽŪKB „Pamario pienas“ buvo įregistruota, o pirmasis pieno kilogramas supirktas rugsėjo 1-ąją. Pradžia visada sunki, pirmiesiems nariams teko rizikuoti savo vardu imti paskolas – reikėjo įrengti pieno supirkimo punktus, nupirkti pienvežį. Pagrindiniai pieno tiekėjai ir darbuotojai buvo rusniškiai.

Per prabėgusius dešimtmečius buvo šilto ir šalto, daugelio steigėjų jau nėra tarp gyvųjų, kooperatyvas keičiasi – vieni sensta ir pasitraukia, ateina kiti. ŽŪKB „Pamario pienas“ direktorė Edita Katutienė žvelgia filosofiškai: „Laikas negailestingas teisėjas, eina savo linkme, o mes esame tik dalyviai. Ateinam ir pasitraukiam, kitiems užleidžiam vietą“.

Tretieji „Pamario pieno“ veiklos metai, kai E.Katutienei buvo patikėtas vadovavimas, kooperatyvui buvo kritiniai: prisikaupę skolų, prasta infrastruktūra – viena važiuojanti mašina, blogos sąlygos darbuotojams. Pienas būdavo surenkamas tik kas antrą dieną – po 1, 5 t. Kooperatyve buvo 42 nariai.

Dabar tikrų kooperatyvo narių, kurie nori kartu kurti bendrą istoriją, yra daugiau kaip 200. Kasdien surenkama apie 50 tonų pieno, šaltuoju metų laiku mažiau, vasarą – daugiau. Tuomet organizuojamas papildomas žaliavinio pieno pavežėjimas, kad pienukas kuo greičiau atsidurtų šaldytuvuose. Automobilių parke kone dvi dešimtys mašinų: keturi pienvežiai (iš jų trys dar visai nauji), o likusieji – autobusiukai. Jais pienas iš smulkiųjų pieno gamintojų pavežamas iki pieno supirkimo punktų. Šilutės rajone ir Pagėgių savivaldybėje veikiantis kooperatyvas iš viso turi aštuonis pieno supirkimo punktus.

Apie pieno pavežėjimo praktiką pasakodama kooperatyvo vadovė teigia, jog jiems nesvarbu, kad ūkyje tik viena ar dvi karvės – užsuka pas kiekvieną. Tačiau tie laikytojai, kurie turi 10 melžiamų karvučių ir daugiau, yra kalbinami įsigyti savo šaldytuvus. „Tai yra paties žmogaus patogumui“, – neabejoja E.Katutienė primindama, kad pienas – greitai gendantis produktas, patikimiau turėsi nuosavą šaldytuvą, o ne taikytis prie pavežėjimo grafiko.

Kooperatyvas samdo apie trisdešimt darbuotojų. Daugiausia vairuotojų – jų daugiau nei automobilių, tai todėl, kad darbo krūvis yra didelis, ypač vasarą, o žmonėms norima suteikti normalius poilsiadienius. Veikla būtų neįsivaizduojama be punktų vedėjų, laborantų… Vieno buhalterio nebepakanka – teko priimti papildomą.

Jau keleri metai, kai ŽŪKB „Pieno gėlė“ iniciatyva buvo įsteigta gamintojų grupė UAB „Pieno partneriai“. Pašnekovės žodžiais, tai kooperacija kooperacijoje. Pradėjus dirbti kartu palengvėjo, našta sumažėjo. Rezultatai kaip ant delno – ir dėl žaliavinio pieno supirkimo kainų, ir dėl kooperatyvų nuolatinio augimo (apie dešimtadaliu kasmet) nepaisant vykstančios natūralios narių kaitos.

„Stengiamės mokėti teisingą kainą už pieną. Kai būna kritimai dideli, stengiamės išlaikyti tą pačią, kad pieno gamintojams nebūtų skaudžių pasekmių. Žinome, kad daugelis turi įvairių įsipareigojimų. Atrodo, kad už pieną daug gauni, bet daug ir atiduodi“, – pasakoja E.Katutienė, gerai suprasdama kooperatyvo narių lūkesčius. Ji ir pati turi pieno ūkį, kuriame melžiama apie devynios dešimtys karvių.

„Pamario pieno“ vadovė neabejoja, jog palyginti su pavieniais pieno gamintojais kooperatyvo narių ateitis yra geresnė. Jie turi tam tikrą apsaugą nuo supirkimo kainų staigaus kritimo. Be to, jų interesai yra atstovaujami. Administracija stengiasi padėti kooperatyvo nariams, patarti, susisiekti su institucijomis – juk ne visi kaime dirba su kompiuteriais ir žino tvarkas, ką ir kur nuvežti, nusiųsti. Taip pat žmonės mielai naudojasi buhalterinės apskaitos tvarkymo paslauga. Esant švaros ar kitų prekių poreikiui – vėlgi per kooperatyvą yra patogiau centralizuotai užsakyti, suformavus didesnį užsakymo krepšelį kainos nuolaidą gauti.

Dalyvavimas kooperatyvų bendrijoje, kaip patikina pašnekovė, savo ruožtu teikia pridėtinės vertės. Bendraudamas su pieno gamintojų grupės partneriais ir kitais kooperatyvais vis kažko pasimokai, pasiimi kas naudinga. O bendravimo gyvai netrūksta.

E.Katutienė teigia, jog kooperatyvų veiklai yra tinkama ir teisinė aplinka. Vis dėlto nemalonių akibrokštų pasitaiko. Tokiu akibrokštu šiemet tapo paramos taisyklės žemės ūkio valdų modernizavimui.

Kooperatyvas norėtų investuoti į žaliąją energiją – įsirengti saulės šviesos elektrinę. Tokio projekto nauda, kai taip pabrangusi elektra, šiandien kiekvienam akivaizdi. Elektra reikalinga kur tik pasisuksi – pieno šaldymui, pienvežių plovimui, pastatų šildymui. Tačiau teko nusivilti. Mat kooperatyvas – netinkamas pareiškėjas.

„Kooperatyvas pagal taisykles negali investuoti į savo valdas, būtinai tik į kooperatyvo nario valdas. Įstrigom, tai neteisinga kooperatyvų atžvilgiu. Ne tik mes, bet ir kiti manau būtų investavę į žaliąją energiją ar kitur“, – E.Katutienei apmaudu ne tik dėl „Pamario pieno“, bet ir dėl kitų kooperatyvų – jiems buvo atimta galimybė pasinaudoti investicine parama. Ar tai nėra kooperatyvo diskriminacija – retoriškai klausia ji.

Dabar visi projektai sugulę į stalčių. Tačiau yra vilties, kad tai tik laikinas stabtelėjimas. Ne dabar, tai gal kitąmet bus atsižvelgta į kooperatyvų nuomonę.

Nepaisant nemalonių nuosėdų E.Katutienė tvirtina, kad kooperatyvas juda į priekį. Jai gera matyti su gera nuotaika ateinančius kooperatyvo narius, kurie nesiskundžia gyvenimu, laiko ne tik pieninius, bet mėsinius galvijus, bites ar užsiima kita veikla. Užbaigia filosofiškai: „Kas nori gyventi ir dirbti prie žemės, tai ir gyvena, o kas nenori dirbti – nepriversi!“