Praėjusią savaitę, Ispanijoje, Baskijos regiono pieno ūkiuose, lankėsi ūkininkai iš visos ES, tarp jų – delegacija ir iš Lietuvos. Mūsų šalies pieno gamintojai susipažino su ispanų ūkininkavimo specifika, aplankė penkis pieno ūkius, tarp jų ir ūkį, kuris kuria trumpąją tiekimo grandinę, gamina natūralų jogurtą, sūrius. Iš kelionės sugrįžę ūkininkai pripažino, kad ispaniškos ūkininkavimo sąlygos itin sudėtingos, tačiau juos maloniai nustebino stipri ispanų kooperacija ir gerai išvystytas žemės ūkio paslaugų tiekimo sektorius. 

Padeda įstatymas

Ši išvyka yra 2021 m. startavusio projekto„Horizontas2020“ „Atsparumas pienininkystei“ (angl. „Resilience For Dairy“ arba „R4D“) dalis, kuriame dalyvauja Lietuvos žemės ūkio rūmai (ŽŪR) drauge su partneriais iš 14 šalių: Prancūzijos, Danijos, Liuksemburgo, Vengrijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos, Ispanijos, Italijos, Suomijos, Lenkijos, Airijos, Vokietijos, Slovėnijos, Nyderlandų. Šį kartą 10 ūkininkų iš Lietuvos lankėsi Baskijoje, Ispanijoje.

Iš kelionės grįžęs ŽŪR pirmininkas dr. Arūnas Svitojus sako, kad Baskijos regione didelė dalis ūkininkų verčiasi gyvulininkyste, vyrauja pievos, ūkininkai augina pieninius ir mėsinius galvijus, kitus gyvulius. Lankytuose ūkiuose piendavių skaičius varijavo nuo 90 iki kelių šimtų. Įdomu tai, kad ispanai net ir laikydami kelis šimtus karvių, nuosavos žemės turi sąlyginai nedaug, o pašarus, pašarų priedus jie perka iš kitų ūkių ar kooperatyvų, kuriems jie priklauso. Už pieną Ispanijos ūkininkai gauna, priklausomai nuo kokybės ir kiekio, apie 45–55 ct/l. „Ispanijoje veikia įstatymas, kuris numato, kad pieno gamintojai už parduodamą pieną negautų mažesnės kainos nei savikaina. Tai iš tiesų lengvina darbą ūkininkams“, – tikino dr. A. Svitojus.

Matyto vieno ūkis patirtis – itin įsimintina

Į Baskiją pasisemti patirties vyko ir Utenos krašto ūkininkas Justas Pošiūnas. Jo ūkyje – 500 galvijų. Po kelionės į namus sugrįžęs jaunasis ūkininkas sakė, kad tokie vizitai labai svarbūs norint pamatyti kaip dirba kolegos kitose šalyse ir, žinoma, galima pasimatuoti kokioje vietoje yra jo ūkis tarptautiniame kontekste.

„Ne visi Ispanijoje matyti ūkių pavyzdžiai man buvo priimtini. Pavyzdžiui, yra ūkis, kuris turi net 18 savininkų. Įdomu tai, kad naujas ūkio darbuotojas, išdirbęs dvejus metus, gali už pakankamai nedidelę sumą įsigyti ūkio dalį ir tapti dar vienu bendrasavininku. Ūkis nėra labai pelningas, visiems bendrasavininkams svarbu, kad jie ir jų šeimos būtų išlaikomos, visiems mokamas atitinkamas atlyginimas. Ūkyje laikomos 535 karvės, jos laikomos trijuose taškuose. Didžioji dalis karvių yra ganomos, o iki melžimo vietos joms reikia įveikti nemažą atstumą“, – pasakojo J. Pošiūnas ir pridūrė, kad savęs neįsivaizduotų dirbant tokiame ūkyje.

Justui labiau patiko ūkis, kuriame laikoma 90 karvių, o dalis pieno parduodama pieno supirkėjams, o likęs keliauja į ūkyje pastatytą pieno perdirbimo cechą, kur gaminamas natūralus jogurtas, sūriai. „Toks modelis man kur kas priimtinesnis ir, akivaizdu, patiems ūkininkams pelningesnis, nes ūkyje dirba tik keli samdomi darbuotojai ir ūkio savininkai – vyras su žmona“, – įspūdžiais dalijosi ūkininkas.

Jam Ispanijoje pasirodė įdomu ir tai, kad nemaža dalis lankytų ūkių patys neruošia parašų, kiekvieną dieną į ūkius pašarus ir jų priedus atveža kooperatyvas. Anot J. Pošiūno, dalis ispanų pienininkų patys nevargsta laukuose ruošdami žolinius pašarus, nesėja ir javų. „Jie tarsi yra priklausomi nuo pašarų tiekėjo ir kainų, kurias jiems tenka mokėti. Bet svarbu žinoti, kad pašarus jiems tiekia tas pats kooperatyvas, kuriam jis ir priklauso. Taigi pinigai iš parduodamų pašarų lieka kooperatyvo viduje, o gautą pelną nariai dalijasi. Ispanijoje kooperacija veikia kur kas geriau nei pas mus“, – pažymėjo uteniškis J. Pošiūnas.

Ūkininkas iš Žemaitijos Paulius Šukys taip pat gyrė ispanų pastangas apjungti jėgas ir stiprinti kooperaciją tarp ūkių. Jis kalbėjo, kad tai ne tik padeda lengviau planuoti darbus, bet ir suteikia galimybę šiek tiek sutaupyti.

„Tokios kelionės į ūkius labai naudingos, nes susipažįstame su daugybe specialistų iš ES šalių, bendraujame su kitų šalių ūkininkais, keičiamės patirtimi, galime kritiškai įsivertinti kaip sekasi mūsų ūkiui palyginus su kitų šalių parodytais pavyzdžiais. Žinios, kurias parsivežame yra neįkainojamos“, – tikino P. Šukys.

Norėtų daugiau konsultuotis

Eglė Bitaitytė kartu su sese Ieva ūkininkauja Radviliškio rajone, o Ispanijoje lankėsi pirmą kartą. Joms išvyka po ispanų pieno ūkius labiausiai įsiminė tuo, kad baskai yra linkę naudotis išvystu žemės ūkio paslaugų sektoriumi, jie taip pat aktyviai konsultuojasi su žemės ūkio specialistais. Pasak Eglės, ispanų praktiniai pavyzdžiai rodo, kad tokios konsultacijos atsiperka, todėl juodvi su sese taip pat norėtų pritaikyti matytą gerąją patirtį savo ūkyje.

„Ispanai praktiškai jokių augalinių kultūrų neaugina, pašarus perka ir taip sutaupo nemažai laiko. Pas mus situacija visiškai kitokia. Vasarinis darbymetis reikalauja daug investicijų, o daugelis darbų sukrenta vienu metu. Tikrai spėti viską tampa sunku. Manau, pamatytas pavyzdys mums geras padrąsinimas taip pat aktyviau naudotis perkamomis paslaugomis, sakykime, pirkti paruoštą pašarą, nes vasarą tai būna tikras galvos skausmas. Taip pat pastebėjau, kad ispanai noriai konsultuojasi su specialistais, kurie pateikia ūkio verslo planus, modeliuoja strategiją ir pataria kokius žingsnius reikėtų atlikti, kad ūkiai dirbtų pelningiau. Labai norėtųsi, kad ir mūsų ūkį išanalizuotų specialistas ir pateiktų pasiūlymus“, – drąsiau konsultuotis su žemės ūkio specialistais sieks E. Bitaitytė.

Suvalkijos lygumose dirbti lengviau

Ūkininkas Vilmantas Navickas į Ispaniją atvyko iš Suvalkijos lygumų. Jis juokavo, kad iš Suvalkijos atvykusiam žmogui nesuprasti kaip reikia ūkininkauti didelių kalnų pašonėje. Traktorių važinėjimas stačiose įkalnėse mūsų šalies pieno gamintojus vertė gūžčioti pečiais. „Ne visi Suvalkijos ūkininkai drįstų į tokius kalnus važiuoti su traktoriais, o jie dar tas kalnų papėdes ir šienauja, – juokiasi Vilmantas. – Ispanų laikomos holšteinų karvutės tikrai gražiai prižiūrėtos, panašu, kad tai iš Kanados atkeliavusi genetika, gyvuliai dideli. Kiek supratau jų primilžiai panašūs kaip mūsų.“

Produktyvumu nenusileidžia

Kretingiškis Jurgis Karazinas džiaugiasi, kad jo ūkyje laikomos piendavės produktyvumu nei kiek nenusileidžia ispanų ūkiams. Baskai iš vienos karvės melžia vidutiniškai nuo 10 iki 13 t per metus. „Mano ir tėvuko ūkis jau gal 15 metų nenusileidžia ispanų demonstruojamam produktyvumui“, – džiaugėsi jis.

Pašnekovas sako, kad dar keliems ispanų ūkininkams davė patarimų tvarkant mėšlą, srutas. Jis jau prieš penketą metų naudoja biologinius preparatus srutų kokybei gerinti. Jurgiui pasirodė, kad daliai baskų pienininkų gamtosauginiai klausimai nėra įdomūs ir jie kol kas nededa didelių pastangų siekiant tapti draugiškesniais aplinkai.

Jaunasis ūkininkas sutinka, kad ispaniškos ūkininkavimo sąlygos yra sudėtingesnės nei Lietuvoje ir vietomis keistis su ispanais jis nenorėtų. Baskams tenka dirbti ne tik kalvotose vietovėse, bet ir susidurti su stichinėmis sausromis, būtina itin atsargiai naudoti vandens resursus. Ispanai išnaudoja kalnų upelius, kurie po pavasarinių liūčių girdo slėnį, bet ir atiteka į padarytas užtvankas, iš kurių naudojamas vanduo fermoms. „Pas mus ūkininkauti tikrai palankiau nei Ispanijoje. Ir čia užeina sausros, bet sunku įsivaizduoti kaip gyvūnai ištveria karščio stresą. Iš kitos pusės, jie neturi tokių šaltų žiemų, todėl ten statyti fermas, diegti įvairias technologijas yra pigiau nei pas mus“, – tvirtino J. Karazinas.

Jo kolega P. Šukys besidairydamas ispanų fermose atkreipė dėmesį į galingas ventiliavimo sistemas, kurios reikalingos gyvulių vėsinimui smarkiai įkaitus orams, o kai kuriose fermose buvo įrengta net ir drėkinimo sistema, kai ant gyvulių paleidžiama vandens dulksna, kad jie neperkaistų.

Daugiau remti jaunimą

ŽŪR pirmininkas dr. A. Svitojus apibendrindamas visą kelionę Baskijoje sakė, kad po apsilankymo ūkiuose buvo diskusija ir suvažiavę ūkininkai diskutavo, koks pieno ūkio dydis yra efektyviausias ir kurie ūkiai turėtų būti remiami. „Išsirutuliojo diskusija, kad šeimos ūkiai, laikantys iki 200 karvių yra efektyviausi. Svarbu pažymėti tai, kad šeimos ūkiai dirba efektyviai, nes dažnai jiems nereikia samdyti papildomos darbo jėgos, jie gali investuoti į technologinius sprendimus, modernizavimą ir pan.“, – reziumavo ŽŪR vadovas.

Ūkininkas J. Karazinas taip pat pridūrė, kad Ispanijoje yra palankesnės sąlygos steigti arba modernizuoti ūkius jauniesiems ūkininkams. Jį maloniai nustebino jaunos ūkininkų šeimos pavyzdys, kur naujai pastatytoje fermoje karves melžia robotai, pienas parduodamas kooperatyvui, kuris veikia keturis dešimtmečius. „Linkėčiau ir mūsų sprendimų priėmėjams labiau remti ūkininkauti norinčius jaunus žmones. Ypač tuos, kurie dar turi noro vystyti gyvulininkystės ūkius“, – kalbėjo jaunasis ūkininkas iš Kretingos krašto.