Šeimos ūkiai – ne problema, o sprendimas

Baigiantis metams Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos (LŠŪS) pirmininkė Eglė Markevičiūtė drauge su ūkininkais ir Žemės ūkio ministerijos atstovais susitiko Varėnoje vykusioje konferencijoje „Nederlingų žemių ūkininkų ir šeimos ūkių išlikimo iššūkiai naujajame programiniame laikotarpyje“. Susitikimo metu buvo aptarta, kas žemės ūkyje per pastaruosius metus pasiekta, kas džiugina, o kur problemos išlieka neišspręstos.

Diskusijos vyko ypač svarbiu laikotarpiu – prasidėjus aktyviems 2028–2034 metų Bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) formavimo procesams. Pastaruoju metu dažnai girdime, kad politiniai sprendimai esą orientuoti į šeimos ūkių išlikimą ir stiprinimą. Tačiau, pasak LŠŪS pirmininkės, įsigilinus tampa akivaizdu, kad realybė kur kas sudėtingesnė.

Kas yra šeimos ūkis – klausimas be atsakymo

„Kaip galime kalbėti apie šeimos ūkių rėmimą, jei neturime aiškaus šeimos ūkio apibrėžimo?“ – klausia E. Markevičiūtė. Šiandien nė viename galiojančiame teisės akte nėra aiškiai įtvirtinta, ką laikome šeimos ūkiu. Tai palieka erdvės „patogioms“ interpretacijoms ir leidžia šeimos ūkių sąvoką taikyti net labai stambiems ūkiams.

Svarbu suprasti, kad kalbėdami apie šeimos ūkius, neturime vertinti jų tik įkūrimo momentu – šeimos ūkis yra ūkis gamybos procese. Todėl, pasak LŠŪS pirmininkės, sunku sutikti, kad 1 000 ir daugiau hektarų valdantis ūkis galėtų būti laikomas šeimos ūkiu. Aiškus ir moksliškai pagrįstas šeimos ūkio supratimas jau seniai pateiktas žemės ūkio ekonomikos literatūroje – tereikia politinės valios dėl jo susitarti ir nuosekliai taikyti.

Šeimos ūkiai – kaimo gyvybingumo pagrindas

LŠŪS nuolat pabrėžia šeimos ūkių reikšmę Lietuvos kaimui. Tačiau argumentai, kad būtent šeimos ūkiai yra kaimo išlikimo ir gyvybingumo garantas, iki šiol neįtikino daugelio politikos formuotojų. Pasak E. Markevičiūtės, be šeimos ūkių nebus nei tvaraus, nei atsparaus žemės ūkio sektoriaus.

Tvari plėtra reiškia ne tik produkcijos kiekius – pieno primilžius ar grūdų derlių iš hektaro. Pridėtinė vertė yra ir darbo vietos kaime, ir kokybiško, sveiko maisto pasiūla, ir saugomų teritorijų priežiūra. Ypač svarbūs ūkiai, dirbantys nenašiose žemėse ir saugomose teritorijose, kur ūkininkams tenka dideli veiklos apribojimai.

„Šiandien dažnai girdime, kad tokie ūkiai neperspektyvūs ir nekuria pridėtinės vertės. Aš tai prilyginčiau svetimo turto naudojimui visuomenės poreikiams, kai už tai dar tenka susimokėti mokesčius“, – teigia LŠŪS pirmininkė.

Dideli ūkiai – ar tikrai atsparesni?

Dideli ūkiai gali užauginti daug produkcijos, tačiau kyla klausimas – ar to pakanka visuomenei? Pasak E. Markevičiūtės, vien didelių ūkių dominavimas mažina pasirinkimo įvairovę ir didina sistemines rizikas. Paukščių gripas ar afrikinis kiaulių maras viename stambiame ūkyje gali sugriauti ištisas tiekimo grandines, o gausesnė mažų ir vidutinių ūkių struktūra leistų šias rizikas paskirstyti.

Be to, teiginiai, kad smulkūs ūkiai neperspektyvūs, ignoruoja socialinę realybę. Kaimų tuštėjimas, jaunimo migracija ir socialinė atskirtis yra tiesioginė mažų ūkių diskriminacijos pasekmė.

Šeimos ūkiai – žemės ūkio ekosistemos dalis

Žemės ūkio sektorius – tai savita ekosistema, teikianti visuomenei ne tik maistą, bet ir daugybę kitų viešųjų gėrybių: biologinės įvairovės išsaugojimą, kraštovaizdžio formavimą, socialinę sanglaudą. Šias funkcijas gali užtikrinti tik įvairių ūkių visuma.

„Maži ūkiai pasaulio neišmaitins, bet be jų neįmanoma socialinė ir ekologinė darna. Jie – šios žemės druska“, – pabrėžia E. Markevičiūtė. Todėl šeimos ūkiai turėtų būti vertinami ne kaip problema, o kaip sprendimas.

Lūkesčiai naujajai BŽŪP

LŠŪS pasisako už stabilumą ir tęstinumą su teisingomis korekcijomis, nukreiptomis į realius, aktyvius šeimos ūkius. Naujojoje BŽŪP šeimos ūkiams turi būti numatytas atskiras, aiškus skyrius, teisingas ir pakankamas finansavimas, ypač ūkiams nenašiose žemėse, saugomose teritorijose ir pasienio regionuose.

LŠŪS taip pat palaiko Europos žemės savininkų asociacijos (ELO) poziciją, kad BŽŪP turi išlikti savarankiška, aiškiai apibrėžta ES politika su atskiru biudžetu. Siūlymai jungti žemės ūkį su kitomis sritimis į vieną fondą kelia grėsmę sektoriaus stabilumui ir ilgalaikiam tvarumui.

„Atkreipiame dėmesį į būtinybę kuo skubiau supaprastinti administravimą, tačiau kartu pabrėžiame, kad siūlomi sprendimai negali didinti teisinės ar biurokratinės naštos ūkininkams“, – reziumuoja E. Markevičiūtė.