Dienos, kuriose nėra vietos žmogaus dvasinei suirutei

Kelias į Visų Šventųjų ir Vėlinių laikotarpį privalėtų būti ramus ir dvasingas, nes tokio mūsų pajautimo nusipelnė mylėti žmonės ir nepažinti protėviai, iškeliavę į Amžinybę. Pagarba mirusiųjų pasauliui, gyvenimo trapumo suvokimas reikalauja švelnaus įsiklausymo į rudeninį gamtos alsavimą ir… save.

Pagarba protėviams veda į susitaikymą, nuolankumą gyvenimo ciklui. Mes, ateizmo tezėmis ugdytos kartos, labai mažai žinome apie dvasinio pasaulio veikimo subtilybes, ypatumus, taisykles. Neturime laiko asmeniniam pažinimui. Daugeliui dvasia egzistuoja tik mene ir jausmuose.

Esame labai nuskurdinti, todėl nežinioje dažnai „kariaujama“ prieš gyvenimo rato dėsnius, Kūrėją ir Kūriniją. Šiandieną jau ir dvasininkai prabyla, kad plačiau, drąsiau ir giliau reikėtų naudoti išminties klodus, paliktus Šventajame Rašte ir kitose sakraliose knygose. Visuomenė per ilgai laikyta ribotoje informacijoje. Pasitelkus turimas žinias, be darbo liktų psichologai, psichiatrai, visų kitokių su psiche mėginančių dirbti asmenų grupės.

Esame labai pažeidžiami, nes nežinome dvasinio pasaulio dėsnių, tiesiog nenorime pažinti ir įsileisti į savo gyvenimą tiesos, be kurios merdima depresijose, neviltyje, egzistenciniame košmare. 

Mūsų močiutės nežinojo tokių ligų ir susirgimų, todėl šiuolaikinis žmogus liktų jų nesuprastas, o dabartinio laikmečio psichologinės problemos joms atrodytų labai keistos.

Mūsų močiutėms užteko dvasinės ramybės ir drąsos suvokti gyvenimo tikrovę, kurioje vyravo tvarios mados ir vienybė su gamta. Ori ramybė gaubė kapines, kapelių puošybai tiko baltų uogų ornamentika, natūralaus vaško žvakės. Visko užteko. 

Turėtume būti santūresni

Vėlinių šviesa skelbia ramią jungtį tarp dviejų pasaulių, kurioje nėra vietos komercijai ir dvasinei žmogaus suirutei. Ar dažnai mąstome – ką paliksime po savęs? Apie tai kalbamės su Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonu, dekanu Vidu SMAGURAUSKU.

„Kas gyvena pagal kūną, tie rūpinasi kūniškais dalykais, o kas pagal Dvasią – dvasiniais. Kūno siekiai veda į mirtį, o Dvasios – į gyvenimą ir ramybę“. (Romiečiams 8,5–9).

Pagal Paulių, krikščionis, gyvenantis Dvasioje, nebėra valdomas kūniškumo. Kažkada lietuviai pasižymėjo santūrumu, kurio šiandieną labai pasigendame. Ar mirusiems reikalingas toks lėkimas, lankant kapus? Ar jiems svarbu – kiek kapų Lietuvoje apvažiuosime per šventines dienas? Kapai lankomi nuolatos…

Turėtume būti santūresni pirkdami glėbius žvakių ir gėlių, nes tai – kūniško gyvenimo dalis, nuo kurios lieka ir į konteinerius keliauja tonos atliekų. Popiežius Leonas XIV ragina visus būti atsakingais, nuo apmąstytų mažų dalykų – mažos žvakelės, vieno gėlės žiedo priklauso ateities pasaulio veidas, o mes kiekvienas esame unikali jo dalis. 

Pasaulinė situacija diktuoja atsakingai žvelgti į supančią aplinką. Ką kiekvienas paliksime po savęs? Opios ekologinės problemos, užterštumas, gaisrai – žmogaus neatsakingo vartojimo ir elgesio rezultatas.

Per Vėlines – svarbiausia malda, nes mirusiesiems mūsų skubėjimas, komercijos produktai ir nuovargis nereikalingi. Dvasiniai dalykai – amžini, o kūniški – laikini“ – akcentavo dvasininkas, primindamas tautoje prarasto santūrumo svarbą. 

Skambutis į redakciją paskatino dekaną kun. Vidą Smagurauską viešai atsakyti į užduotą klausimą, kuriame rajono gyventoja klausė apie esamą rinkliavą parapijose prieš Vėlines.

Klausimas: „Jei mes, parapijiečiai, duodame auką Mišių aštuondieniui (octavai) už šeimų mirusiuosius, ar privalu dalyvauti rinkliavoje, už kunigo maldas kapinėse per Vėlines? 

Dvasininko atsakymas: „Jei jau paaukojote už giminės mirusiuosius Mišių octavai, papildomos aukos už kapų lankymą nereikia. Bet kiekviena parapija turi savas tradicijas. Jei bažnyčioje nėra tradicijos prieš Vėlines priimti mirusiųjų pavardžių sąrašo ir aukos už juos, tada galima rinkliava už dvasininko maldas vietos kapinėse. 

Auka – kiekvieno tikinčiojo sąžinės, laisvo apsisprendimo ir galimybių reikalas. Kiekvieno žmogaus individualus pasirinkimas. Laisva valia.“

Dėkojame kun. V. Smagurauskui už dialogą.