Everesto papėdėje išbandė savo galimybių ribas
Iš Pervalkų kaimo kilusi profesionali trenerė ir kūno kultūros mokytoja Elvyra Ranonytė nuolat kelia sau naujus iššūkius. Gimusi ir užaugusi Pasvalio krašte, šiandien ji dirba tarptautinėje mokykloje Vokietijoje, treniruoja amerikietiškojo futbolo komandą, veda individualias treniruotes ir kartu drąsiai ieško savo fizinių bei psichologinių ribų ekstremaliomis sąlygomis. Šį pavasarį Elvyra įveikė vieną sudėtingiausių pasaulyje pėsčiųjų maršrutų – žygį į Everesto bazinę stovyklą Himalajuose.
Vienintelis pasirinkimas
Elvyros kelias į sportą prasidėjo šeštoje Ustukių mokyklos klasėje, kai kroso varžybose ji užėmė antrą vietą.
– Sportas „prilipo“. Mokytojo Virginijaus Vaikšnoro paskatinta, iki devintos klasės bėgau ir plaukiau atstovaudama Ustukių mokyklai. Vėliau, perėjusi į Petro Vileišio gimnaziją, gyniau jos garbę. Mokytoja Virginija Tamulionienė nuolat skatino ir motyvavo mane sportuoti bei dalyvauti įvairiose varžybose. Dešimtoje klasėje nusprendžiau, kad noriu studijuoti Lietuvos sporto universitete ir pradėjau sistemingai tam ruoštis. Aš ir dar viena draugė buvome vienintelės, pasirinkusios A lygio kūno kultūros pamokas. Apskritai man sekėsi visi mokslai. Klasės auklėtojas Egidijus Petrulis vis užsimindavo, kad galėčiau studijuoti mediciną. Dabar, kai grįžusi kartais jį aplankau, auklėtojas pripažįsta – mano sprendimas rinktis sportą buvo teisingas, – pasakoja Elvyra.
Beje, sportas nesvetimas ir pervalkietės šeimai. Dabar Likėnuose medicinos sesele dirbanti mama Daiva anksčiau visai neblogai šoko į aukštį. Jaunesnioji Elvyros sesuo Akvilė, besimokydama Petro Vileišio gimnazijoje, šokinėjo į tolį. Tėtis Viktoras, dirbantis šaltkalviu Pasvalio sūrinėje, anksčiau tarnavo ugniagesiu – o šiai profesijai, kaip žinome, ypač svarbus fizinis pasirengimas.
– Kol kas nesportuoja tik mano jaunėlis brolis Gustas, šiuo metu lankantis septintą Ustukių mokyklos klasę. Jis labai nedrąsus, bet, tikiuosi, įkalbėsiu, – šypsosi Elvyra.
Kaip ir planavo, baigusi Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, Elvyra pasirinko studijas Lietuvos sporto universitete.
– Tuo metu pildant stojimo dokumentus buvo galima pasirinkti aštuonias studijų kryptis. Aš pasirinkau tik dvi – treniravimo sistemas ir kūno kultūros mokytojo specialybę. Įstojau labai lengvai, iš karto gavau stipendiją. Tuo metu – vos įvedus eurą – 110–130 eurų buvo tikrai nemenki pinigai. Tiesa, universitete buvo griežta tvarka – norint gauti stipendiją, reikėjo mokytis tik dešimtukais. Man pavyko – studijas baigiau su pagyrimu. Sutikau daug įdomių žmonių. Kai kuriuos dabar mačiau dalyvaujančius Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Galva „neišneša“ – tai tie patys žmonės, su kuriais sportavome vienoje salėje, – žavisi Elvyra.
Kraštietė neslepia – nors gyvenimas jau tarsi „sudėliotas į lentynėles“, profesines žinias ji planuoja gilinti toliau.
– Mane labai domina neuroaktyvacija ir neurosportas – kaip smegenys veikia kūną. Tikiuosi, tai bus dar vienų mano studijų tema, – tikisi pašnekovė.
Pati pasisiūlė būti trenere
Dar studijuodama Kaune, Elvyra Ranonytė ėmėsi treniruoti amerikietiškojo futbolo komandą „Dukes“:
– Jie žaisdavo tiesiog po mano langais. Nuėjau ir pasakiau: noriu su jumis dirbti. Atlyginimo nereikia – siekiu įgyti patirties, noriu būti komandos dalimi. Jie su džiaugsmu mane priėmė. Vėliau, norėdama tobulėti šioje srityje, išvykau į Vokietiją. Tiesą pasakius, iš ten planavau vykti į Ameriką. Bet tai buvo 2019-ieji, ir už kelių mėnesių prasidėjo pandemija. Vokietijoje karantino suvaržymai buvo daug griežtesni nei Lietuvoje. Mano pirmasis varžybų sezonas buvo atšauktas. Nusprendžiau pasilikti dar metams. Tuomet susiradau draugą – taip Vokietijoje gyvenu iki šiol.
Elvyra ne tik treniruoja amerikietiškojo futbolo komandą, bet ir pati trejus metus žaidė šį sportą.
Elvyra atvirai kalba, kad apie amerikietiškąjį futbolą svajojo dar nuo mokyklos laikų.
– Tai tokia sporto šaka, kuriai reikia itin sunkaus ir kruopštaus fizinio pasirengimo. Komanda didelė, kiekvienas žaidėjas užima skirtingų gebėjimų reikalaujančią specifinę poziciją. Vieni turi būti labai stiprūs, kiti – greiti ir manevringi, treti – aukšti ir taiklūs. Du kartus per savaitę stoviu prieš 40 vyrukų ir esu atsakinga už jų fizinį pasirengimą. Tiesą pasakius, pati trejus metus žaidžiau – tai buvo labai įdomi patirtis, – šypsodamasi prisipažįsta Elvyra.
Kitoks požiūris į sportą
Į Vokietiją Elvyra išvyko pagal „Au pair“ programą – tai galimybė jaunoms merginoms gyventi užsienio šeimoje, prižiūrėti vaikus, tobulinti užsienio kalbą ir susipažinti su šalies kultūra.
– Gyvenau nuostabioje danų šeimoje, su ją praleidau pustrečių metų. Buvo labai patogu derinti auklės darbą ir treniruotes. Jų vaikai lankė tarptautinę mokyklą. Kartą, nuvedusi juos, ėmiau kalbėtis su vienu darbuotoju (dabar – mano vadovu), ar negalėčiau sportuoti jų aikštėje. Išsikalbėjome, jis sužinojo, kad esu trenerė, ir netrukus pradėjau dirbti su vaikais. Iš pradžių – kaip trenerė, o šiemet jau ir kaip kūno kultūros mokytoja, – pasakoja Elvyra.
Ji dirba tarptautinėje mokykloje, kur taikomas amerikietiškas fizinio ugdymo modelis – vaikai turi galimybę išbandyti įvairias sporto šakas, kurios keičiamos kas kelis mėnesius. Elvyra vyresniųjų klasių mokinius moko lengvosios atletikos ir plaukimo, o jaunesniuosius – gimnastikos.
– Galimybė išbandyti įvairias sporto šakas – tai vienas iš esminių skirtumų nuo Lietuvos sistemos. Pas mus dažnai vaikams „diagnozuojama“, kad jis tinkamas tik, pavyzdžiui, šuoliams į tolį ar bėgimui, ir ruošiamas tik ta linkme. Bet jam dar tik 13 ar 14 metų! Jis net nespėjo išbandyti daugelio kitų sporto šakų. Šią problemą kelia ir mūsų Sporto universitetas. Sporto specializacija turėtų būti pasirenkama tik sulaukus 17–18 metų, kai kūnas jau subrendęs. Deja, dar yra daug trenerių, kurie to nesupranta, – apgailestauja pašnekovė.
Tarptautinėje mokykloje, kurioje dirba Elvyra, kūno kultūros mokytojai ir treneriai išsiskiria motyvacija bei gebėjimu įtraukti vaikus į sportą.
– Mūsų mokykloje mokosi daugiau kaip 800 vaikų. Net 72 iš jų lanko lengvosios atletikos būrelį, – džiaugiasi trenerė.
Elvyra pastebi ir teigiamus Lietuvos visuomenės pokyčius:
– Kiek stebiu socialinius tinklus, matau, jog vis daugiau žmonių renkasi aktyvų gyvenimo būdą. Kaskart grįžusi į tėviškę treniruojuosi Pasvalio sporto klube – ir visada maloniai nustembu matydama, kiek daug žmonių ten susirenka.
Mergina nuolat išbando savo galimybių ribas – pernai per kiek daugiau nei keturias valandas ji apiplaukė Tauragno ežerą.
Beje, Elvyra į Lietuvą jau beveik penkerius metus grįžta ne viena – ją lydi draugas vokietis Leifas.
– Mus suvedė amerikietiškas futbolas. Jis – žaidėjas ir treneris, dabar dirba toje pačioje tarptautinėje mokykloje kaip ir aš. Leifui labai patinka Pasvalys, ypač poilsis prie Mūšos upės. Dabar jis jau priprato, bet pirmais metais labai stebėjosi, kaip pas mus viskas atvira. Sugalvojai pažaisti futbolą gimnazijos stadione – prašom! Nori pabėgioti mokyklos aikštyne ar parke pažaisti tenisą – jokių problemų! Vokietijoje viskas priklauso sporto klubams, ir jeigu nesi jų narys, nepateksi, – pasakoja profesionali trenerė.
„Užsikorė ten, kur nieko nepaliko…“
Tokius žodžius ištarė Elvyros močiutė Genovaitė Ranonienė, sužinojusi, kad jos anūkė buvo pakilusi į 5 346 metrų aukštyje esančią Everesto bazinę stovyklą – vietą, iš kurios prasideda kelias į aukščiausią pasaulio viršukalnę.
– Niekada nebuvau kalnuose. Mačiau juos, kai kurį laiką gyvenau Norvegijoje, bet juose nebuvau. Ką ten kalnai – aš net ant Migonių piliakalnio nesu užlipusi (juokiasi). Tačiau viskas pasikeitė prieš gerus pusantrų metų, kai internete pamačiau žinutę apie šeimą, kuri kartu su penkerių ir dešimties metų vaikais įkopė į Everesto bazinę stovyklą. Tada supratau, kad tai nėra tas techninis kopimas apsirišus virvėmis ir kirtikliu kabinantis į apledėjusią kalno sieną, o tiesiog sudėtingas, sunkus ir ilgas žygis per akmenis, – iki šiol didžiausio gyvenimo iššūkio pradžią prisimena Elvyra.
Idėja nesužavėjo draugo Leifo – jam pasirodė, kad kelionė per daug brangi ir užims visas atostogas. Tačiau sumanymas patiko Elvyros geriausiam draugui, su kuriuo ji leidosi į šią, iš pirmo žvilgsnio, avantiūrą.
– Pasiruošimas truko pusantrų metų. Vienintelis laikas, kai galiu sau leisti ilgesnę kelionę, yra balandis – tada mūsų mokykloje atostogos. Pernai balandis jau buvo suplanuotas, tad kelionę teko atidėti šiems metams. Per tą laiką peržiūrėjau ir perskaičiau beveik viską, kas įmanoma apie keliones į Himalajus. Daug dėmesio reikėjo skirti ir ekipuotei – su savimi leidžiama pasiimti tik 15 kilogramų. Iš jų 10 neša šerpai, 5 – pats. Kontrolė griežta, viskas sveriama, tad net vieni apatiniai turi reikšmės. Žinoma, gali ir pats neštis daugiau, bet tada ilgėja žygio trukmė ir didėja kaina.
Be abejo, labai svarbus fizinis pasirengimas. Pernai patyriau traumą – rugsėjį buvo operuotas meniskas. Po to keturis mėnesius negalėjau sportuoti, tad formą turėjau atstatyti per labai trumpą laiką. Be to, pats pasirengimas tokiam žygiui visiškai kitoks. Esu įpratusi dalyvauti varžybose, kur reikia kovoti trumpai, bet intensyviai. O čia jėgas turi paskirstyti ilgam, nuosekliam ėjimui, – dalijasi Elvyra.
Pavojingiausias pasaulyje oro uostas
Kelionė į Himalajus prasidėjo Hamburgo oro uoste, iš kurio lėktuvas keliautojus nuskraidino į Stambulą. Iš ten – į Nepalo sostinę Katmandu.
– Čia nusipirkome paskutinius daiktus, reikalingus žygiui. Šalis iš esmės gyvena iš kalnų turizmo. Katmandu gatvės – tarsi vienas nesibaigiantis turgus, kuriame gali rasti absoliučiai viską, ko tik gali prireikti kalnuose.
Miegoti nuėjome jau aštuntą valandą vakaro, nes pirmą nakties reikėjo keltis ir kalnų keliukais vykti į nedidelį oro uostą, iš kurio skrendama Himalajų kryptimi. Mano skrandis – ne pats tvirčiausias, tad važiuojant vingiuotais keliais du kartus apsivėmiau.
Vos tik nusileidus Katmandu, mūsų gidas perspėjo, kad dėl prastų oro sąlygų jau trečia diena nė vienas lėktuvas nepakilo Himalajų link. Norint skristi, būtinos idealios oro sąlygos.
Mūsų skrydis buvo numatytas pusę septynių ryto.
Laukėme iki vienuoliktos. Tuomet gidas staiga sušuko: „Skubiai – į lėktuvą! Tuoj kilsim!“ Nubėgome, susėdome, įjungė variklius ir… netrukus juos vėl išjungė. Pakilo netinkamas vėjas – skrydis atšauktas. Laukėme dar šešias valandas – veltui. Oro uostas buvo uždarytas, teko glaustis netoliese esančiame motelyje.
Kelionės pradžia – skrydis nedideliu lėktuvu iš Ramechhapo oro uosto į Luklą.Lukla Tenzing-Hillary oro uostas laikomas vienu pavojingiausių pasaulyje, kadangi nusileidimo ir pakilimo takas yra vos 527 metrų, be to, 12 proc. nuolydžio. Tai padeda orlaiviams greičiau pakilti ir leistis, tačiau keleiviams „dovanoja“ papildomą adrenalino dozę.
Šis oro uostas yra aukštai kalnuose – 2 860 m virš jūros lygio. Į oro uostą „veda“ siauras tarpelis tarp uolienų, todėl pilotai turi itin mažai galimybių manevruoti. Be to, viskas priklauso nuo jų pačių matymo ir įgūdžių, kadangi šioje zonoje neveikia jokia įranga.
Skrydžių laiką dažnai diktuoja oro sąlygos. Kalnuose dažna migla, todėl neretai lėktuvai čia kyla ir leidžiasi vienas po kito – vos atsiradus tinkamam metui. Pavyzdžiui, anksti ryte, kol dar nesusidarė tirštas rūkas.
Dėl įnoringų oro sąlygų neretai pasitaiko, jog keleiviai atidėto skrydžio priversti laukti nuo kelių valandų iki kelių dienų.
Kitą dieną mums nusišypsojo sėkmė – rytas buvo giedras, skrydžiai leidžiami. Nuo momento, kai gidas sušuko „Skrendam!“ iki pakilimo į orą prabėgo gal dešimt minučių. Viskas vyko labai greitai – lėktuvai kilo vienas po kito kaip konvejeriu.
Lėktuvas, kuriuo skridome, buvo mažytis – tik 14 vietų. Pagamintas, geriausiu atveju, apie 1990-uosius. Gal net dar anksčiau. Skrisdama atgal sėdėjau šalia piloto ir mačiau, kaip visuose valdymo skydeliuose mirgėjo pavojaus ir klaidų signalai. Tuo metu buvau tikra – mirsim.
Norint pasiekti Everesto prieigas, reikia nusileisti Luklos oro uoste – viename pavojingiausių pasaulyje, garsėjančiame itin trumpu pakilimo ir nusileidimo taku. Reikia pripažinti – tai buvo labai įdomi patirtis, – šypsosi Elvyra.
Aštuonios dienos į viršų
– Vos atsidūrėme Lukloje, iš karto leidomės į kelią. Tą dieną ėjome trumpai – gal pustrečios valandos iki pirmosios stotelės, kurioje praleidome pirmąją naktį, – pasakoja Elvyra.
Kiekviename sustojime keliautojų laukė vadinamieji „arbatos nameliai“ – tai pastatai su erdvia svetaine, kurios viduryje kūrenosi krosnelė. Šalia – labai paprasti dviviečiai, triviečiai ar keturviečiai kambariai. Čia permiegi, pavalgai ir kitą rytą vėl leidiesi į kelią.
Dviejose vietose likome po dvi naktis. Ten iš vakaro permiegodavome, kitą dieną pakildavome į netoliese esantį kalnagūbrį, o vakare grįždavome atgal – tai daroma dėl aklimatizacijos, kad organizmas priprastų prie aukščio.
Kelias link priešpaskutinės stotelės – nuotrauka daryta einant iš Thuklos į Lobučę, artėjant prie 5 000 metrų aukščio. Kelyje matyti vadinamieji duffle bags – didelės kelioninės kuprinės, kurias neša šerpai. Įprastai kiekvienas jų neša dvi tokias kuprines po maždaug 10 kilogramų.
Šerpai
Šerpai – tai Tibeto kilmės etninė grupė, gyvenanti Himalajų regione, daugiausia Nepale, ypač Solo Khumbu slėnyje netoli Everesto. Šios ištvermingos, kalnų gyvenimui prisitaikiusios tautos vardas jau daugiau nei šimtmetį neatsiejamas nuo alpinizmo. Šerpai garsėja išskirtiniu fiziniu atsparumu, gebėjimu dirbti ekstremaliomis aukščio sąlygomis, kai deguonies lygis gerokai žemesnis nei įprasta, bei puikiomis žiniomis apie kalnų reljefą ir gamtines sąlygas.
Istoriškai šerpai buvo prekybininkai ir ūkininkai, tačiau XX a. pradžioje prasidėjus intensyviam Himalajų tyrinėjimui ir alpinistinėms ekspedicijoms, jų gyvenimo būdas pasikeitė – daugelis ėmė dirbti kalnų gidais ir nešikais. Šiandien žodis „šerpas“ dažnai vartojamas ne tik kaip etninės grupės, bet ir kaip profesijos pavadinimas, nors toks vartojimas nėra tikslus – ne kiekvienas kalnų nešikas yra šerpas, o tik tas, kuris priklauso šiai tautinei grupei.
Šerpai neretai tampa pagrindiniais ekspedicijų dalyviais – jie ne tik perneša įrangą ar aprūpina stovyklas, bet ir gelbsti gyvybes bei pirmieji pasiekia viršukalnes. Ne vienas šerpas įkopė į Everestą dešimtis kartų, o jų indėlis į pasaulio alpinizmo istoriją – neįkainojamas. Be to, šerpų bendruomenė saugo tibetietiškas tradicijas, puoselėja budistinį tikėjimą ir išlaiko unikalų kalnų gyvenimo būdą, kuris šiandien vis labiau persipina su pasauliniu turizmu bei ekologiniais iššūkiais.
Ar jaučiau oro trūkumą? Aš – ne. Tik paskutinę dieną, kai pasiekėme bazinę stovyklą, pajutau, kad įkvėpus plaučiuose pasidaro labai šalta, tarsi oras būtų kokių penkiolikos laipsnių šalčio, nors lauke tebuvo apie +2. Be to, atrodė, kad plaučiai nebeprisipildo iki galo.
O mano kolega oro trūkumą pradėjo jausti jau antrą dieną – ypač einant dulkėtais kalnų takais. Daugeliui aukštai kalnuose pradeda stipriai skaudėti galvą, tačiau man šis simptomas nepasireiškė. Užtat turėjau problemų su skrandžiu.
Pirmieji negalavimai prasidėjo pasiekus 4 000 metrų aukštį. Trečią valandą nakties pabudau nuo stipraus pykinimo. Žinojau, kad tokiais atvejais būtina stebėti save: jeigu žmogus apsivemia – privalo likti tame pačiame aukštyje arba leistis žemyn. Tačiau tuomet prarandama daug brangaus laiko.
Bazinę stovyklą žymintis akmuo. Už jo – tikroji stovykla su palapinėmis, į kurią galima patekti tik turint specialų leidimą, suteikiamą tik ketinantiems kopti į viršūnes.
Prasikankinau iki ryto. Nebegalėjau valgyti, tad į dienos žygį leidausi tuščiu skrandžiu. Kad bent šiek tiek palengvėtų, išgėriau vaistų nuo pykinimo – ir tai buvo didžiulė klaida. Jie turi migdomąjį poveikį. Netrukus pradėjau jausti, kad nebegaliu eiti – merkėsi akys, linko kojos. O dar tas nuolatinis pykinimas… Ėjau susirietusi, kiekviename žingsnyje svarstydama: vemsiu ar nevemsiu?
Tą dieną ėjome apie penkias valandas, bet man atrodė, kad tai truko visą amžinybę.
Vakare išgėriau vaistų, skirtų kalnų ligos simptomams mažinti. Paprastai jie pradeda veikti po paros, bet man jau kitą dieną buvo daug geriau. Skrandžio bėdos dar kartą pasikartojo pasiekus 5 000 metrų aukštį, tačiau tai jau buvo paskutinė kilimo diena, – dar atvėsti nespėjusiais įspūdžiais dalinasi Elvyra.
Kalnų liga
Kalnų (arba aukštikalnių) liga. Nuo 3 500 m virš jūros lygio gali prasidėti aukštikalnių liga. Šia liga gali susirgti visi, net ir labai gerai treniruoti ir sveiki žmonės. Požymiai: galvos skausmas, dažnas atsibudimas naktį, apetito stoka, pykinimas, vėmimas, didelis bendras silpnumas, šlapimo išsiskyrimo sumažėjimas, veido, rankų, kojų pabrinkimai, ypač ryte.
Mirties zona
Elvyra prisipažįsta niekada nesupratusi, kokie žmonės išdrįsta kopti į 8 850 metrų aukštyje stūksantį Everestą. Atsakymo nesurado net ir stovėdama bazinėje stovykloje, esančioje 5 346 metrų aukštyje, iš kurios prasideda tikrasis kelias ant „pasaulio stogo“.
– Tikiuosi, kad Valujavičius (keliautojas Aurimas Valujavičius kaip tik šiomis dienomis ruošiasi kopti į Everestą – aut. past.) turės labai gerą komandą ir jam pavyks. Ties 8 000 metrų prasideda vadinamoji mirties zona – deguonies kiekis sudaro vos 30–40 procentų. Dėl jo trūkumo organizme pradeda „išsijunginėti“ organai: plaučiai, skrandis, kepenys, smegenys… Tarsi kas ištraukinėtų laidelius vieną po kito. Ir juk iki tų 8 000 metrų dar reikia nueiti!
Labai svarbios ir gamtos sąlygos. Kopti galima tik tada, kai viršūnėje idealus oras: „tik“ apie 30 laipsnių šalčio ir vėjas, siekiantis 50 kilometrų per valandą. Neįsivaizduoju, kokį reikia turėti norą, užsispyrimą ir visiškai neturėti baimės, kad tam ryžtumeisi? – retoriškai klausia Elvyra.
Tikslą pasiekia ne visi
Kelionė iki Everesto bazinės stovyklos truko aštuonias dienas. Nusileisti žemyn pakako trijų.
– Atmetus visus patirtus sunkumus – tarsi nieko sudėtingo. Tiesiog reikia eiti. Labai daug eiti. Arba lėtai, be sustojimų, arba šiek tiek greičiau – su trumpomis poilsio pauzėmis. Tam reikia ne tik gero fizinio pasirengimo, bet ir stipraus psichologinio nusiteikimo. Tu matai, kad iki kitos stotelės – 400 metrų. Atrodo nedaug, bet kad juos įveiktum, prireiks dviejų, trijų, o gal ir keturių valandų. Eiti, eiti ir eiti, – pasakoja Elvyra.
Anot jos, pakeliui sutiko ne vieną žmogų, į kurį pažvelgus buvo aišku – kitoje stotelėje jo nebepamatys.
– Pirmasis signalas, kad žmogui blogai – kvėpavimas: gilus, sunkus, šniokščiantis alsavimas girdimas nuo kelių metrų. Plaučiai prisipildo vandens, sutrinka miegas… Pakilus virš 4 000 metrų aukščio, gelbėtojų sraigtasparniai skraido kone kas dešimt minučių, gabendami žmones į Katmandu ligonines.
Iš mūsų sutiktų keliautojų bent keturi buvo parskraidinti malūnsparniu. Tai – nepigus malonumas. Ir kuo aukščiau esi, tuo evakuacija brangesnė. Žinau, kad žmogaus pargabenimas oru iš priešpaskutinės stovyklos iki bazinės stovyklos kainuoja apie 3 000 eurų. Laimei, šias išlaidas dengia draudimas, kuris šioje kelionėje yra privalomas.
Svajonės kaina
Nors maršrutas ir sudėtingas, norinčių jį įveikti – netrūksta. – Keliauja labai daug žmonių. Kai kuriose vietose net susidaro spūstys – ypač tada, kai take sutinki krovinius nešančius jakus ar asiliukus. Takas dažnai būna ne platesnis kaip pusantro metro, tad vienintelis būdas praleisti kita kryptimi judančius keliautojus – prisiglausti visu kūnu prie kalno sienos, – kelionės detales pasakoja trenerė Elvyra Ranonytė.
Neatsiejama visų ekspedicijų dalis – nešikai, dažniausiai – šerpai.
– Jiems jaučiu didžiulę pagarbą. Viskas, ką matėme kalnuose – nuo pastatų iki baldų – buvo atnešta ant jų pečių. Kai pamatai nedidelio ūgio (jie man iki pečių) žmogų, nešantį duris ar dviejų metrų lovą, supranti, koks iš tikrųjų esi silpnas. Ir jie juk eina tuo pačiu keliu kaip mes – tik kur kas greičiau!
Šerpai gyvena kalnuose ir iš to pragyvena – jie neša keliautojų daiktus, padeda organizuoti žygius. Be jų neįmanomas nė vienas rimtesnis kopimas į sudėtingą viršūnę. Jie pažįsta kiekvieną takelį, kiekvieną uolą.
Mani maldos ratai – budistinės tradicijos simbolis Himalajuose. Kelionės metu tikintieji praeina pro šiuos ratus dešine puse, kad dešinysis petys būtų arčiausiai rato – tai atspindi saulės judėjimą ir dharmos rato sukimą. Ratai sukami pagal laikrodžio rodyklę, tikint, kad kiekvienas apsisukimas prilygsta tūkstančiams kartų ištartai mantros maldai, taip kaupiant dvasinius nuopelnus ir valant neigiamą karmą. Asmeninio albumo nuotr.
Atlyginimą šerpams moka keliones organizuojančios agentūros, bet didžioji jų pajamų dalis – arbatpinigiai.
Šerpui už vienuolika dienų sumokėjome 250 eurų. Tai – vidutinis atlyginimas Katmandu. Bet, mano galva, jie verti kiekvieno cento, nes be jų tokia kelionė tiesiog neįvyktų, – įsitikinusi Elvyra.
Prakalbus apie pinigus, keliautoja neslepia ir įspūdingos ekspedicijos kainos.
– Sudėjus visas išlaidas, kelionė kainavo apie 3 000 eurų. Jei labai norisi ir paieškai variantų, galima susiorganizuoti ir pigiau – už maždaug 2 500 eurų. Iš tiesų tai yra pasiekiama svajonė. Ir jeigu kas nors tikrai svajoja apie Himalajus – tai nėra neįmanoma. Be to, galima rinktis iš daugybės skirtingų maršrutų, ir tikrai ne visi jie tokie sudėtingi.
Ko nežino mama
Nors į tolimą, mums egzotišką kraštą Elvyra leidosi ne tam, kad tiesiog pasigrožėtų didinga gamta, o veikiau norėdama išbandyti save, ji prisipažįsta – kalnai užvaldė jos širdį.
– Grįžusi pagalvojau – juk nieko tokio labai sudėtingo nebuvo: šiek tiek papykino ir viskas. Ir iš karto ėmiau savęs klausti – įdomu, kiek aukštai galėčiau užlipti? Ne tam, kad pamatyčiau gražų vaizdą, o tam, kad sužinočiau, kiek daug galiu ištverti. Mamai dar nesakiau, bet jau esu nusižiūrėjusi porą aukštesnių Himalajų kalnų, į kuriuos norėčiau įkopti po kokių dvejų ar trejų metų. Tik šį kartą tai jau bus nebe pasivaikščiojimas, o tikras techninis alpinizmas, – būsimais planais dalinasi Elvyra.
