Šiandien Vieversio diena: kol kas be jų, bet šie paukšteliai daug reiškia Kėdainių rajonui

Kai dienos pamažu ilgėja, o saulė vis drąsiau pažvelgia į apsnigtus laukus, žmogaus širdyje ima busti tyli viltis: pavasaris jau netoli. Vasario 24-oji – Vieversio diena – nuo seno laikyta ženklu, kad gamta ima suktis nauju ratu. Nors pati gamta kalendorių neskaito, ši diena mums primena ne skaičius, o nuotaiką – laukimą, atgimimą ir ryšį su tuo, kas gyva. Ypač tai jaučiama Kėdainių krašte, kur žiemą galima sutikti net ir raguotuosius vieversius – paukščius, kuriems mūsų laukai tampa tikru žiemos prieglobsčiu. Apie tai, ką Vieversio diena reiškia gamtai ir žmogui, pasakoja Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Ona Auškalnienė, gamtininkas Marius Čepulis ir bitininkė Diana Tamašauskienė.

Vieversio diena – labiau simbolis nei tikslus ženklas

M. Čepulis pasakoja, jog Vieversio diena mūsų protėviams buvo labiau simbolinė nei realus gamtos ženklas, kad būtent nuo šios dienos prasideda tikrasis pavasaris.

„Senovės lietuviai žinojo, kad vieversiai grįžta vasario mėnesį – ne kovą ir ne balandį, o būtent vasarį. Todėl vasario 24-oji ir yra laikoma Vieversio diena. Iš tikrųjų šiltesnėmis žiemomis vieversiai kartais grįžta jau vasario pradžioje. Tie, kuriuos dabar matome, pavyzdžiui, Kėdainių krašte, greičiausiai yra pasilikę žiemoti, nes jų buvo pastebėta dar sausį. Nors gali būti ir grįžusių, nes kai kurie elgiasi neįprastai – čirena, kas tokiu metu vieversiams nebūdinga. Žmonės visada žinojo, kad vasarį jų galima laukti, todėl vieversiai laikomi vienais pirmųjų pavasario paukščių. Tačiau ne pačiais pirmaisiais“, – pažymi gamtininkas.

Jis taip pat atkreipia dėmesį, jog minima vasario 24-oji kaip Vieversio diena tėra tik simbolinė kalendorinė diena, skirta žmonėms, bet ne gamtai.

„Tokios tikslios dienos neegzistuoja nė vienam paukščiui. Gamta negyvena pagal mūsų kalendorių – kalendorius skirtas žmonėms, o ne gamtos reiškiniams. Gamta gyvena savo ritmu, kuris kinta priklausomai nuo sąlygų. Žmonės susikūrė tokias dienas kaip Vieversio, Gandro ar kitas šventes savo papročiams ir tradicijoms, bet jos neturi tiesioginio ryšio su tikrais gamtos procesais“, – aiškina pašnekovas.

Gamtininkui antrina ir dr. Ona Auškalnienė, kuri sako, jog vadinamoji Vieversio diena nėra lūžis žemdirbystėje, kai bunda gamta ir prasideda pavasaris: „Kalendorinė data savaime nėra tikras lūžis. Mes orientuojamės ne į kalendorių, o į tai, kas vyksta gamtoje. Juk ir dabar, pažvelgus pro langą, matyti sniegas – sunku patikėti, kad jau pavasaris. Tad pati data nėra esminis pokytis.

Senolių stebėjimai – jokio mokslinio pagrindo neturintys spėjimai

Senoliai sakydavo: jei per Vieversio dieną šalta, dar bus ilga žiema. Ar tokie stebėjimai turi mokslinį pagrindą?

„Jokio, – kategoriškai nukerta M. Čepulis. – Jie panašūs į pasakas ar sakmes. Vienais metais pasitvirtina, kitais – ne. Pavyzdžiui, sakoma: jei vieversys grįžta iki vasario 24-osios, pavasaris bus šaltas, jei po – šiltas. Tai nesąmonė. Lygiai taip pat su barsuku: esą jei sausio 25-ąją išlenda – pavasario nebus. Aš pats stebiu jau keletą metų ir matau, kad tai veikia maždaug 50 prieš 50. Tai labiau žaidimas ir pramoga žmonėms, o ne tiesa“.

Vis tik, anot gamtininko, vieversys pavasario simboliu ir pranašu tapo neatsitiktinai: „Dažnai pirmieji grįžta varnėnai ar net gervės. Vieversys tapo simboliu todėl, kad žmonėms labai patinka jo giesmė. Jis anksti pasirodo ir gieda laukuose, o tai artojams reiškė, kad artėja lauko darbai. Tačiau tikrieji pirmieji pavasario ženklai – ne vieversiai. Jau sausį pradeda giedoti zylės, vėliau suaktyvėja žvirbliai, varnos, krankliai, ereliai. Taip pat prasideda vilkų, lapių, lūšių ruja – tai irgi pavasario ženklai.“

Dr. O. Auškalnienė taip pat paaiškina, kodėl šiam paukšteliui priskiriama tokia svarbi misija.

„Žemdirbiai stebėdavo, kur ir kaip vieversys suka lizdus, iš to spręsdavo apie metų drėgnumą ar sausumą. Tai buvo savotiškas gamtos indikatorius, padėdavęs planuoti darbus laukuose. Be to, jo giesmė lydėdavo žmogų dirbant – tai kūrė harmonijos tarp žmogaus ir gamtos pojūtį“, – sako pašnekovė.

Tiesa, šiandien žemdirbiai jau nebesivadovauja vieversiais besiruošdami dirbti žemę. Tačiau, anot mokslininkės, tai nereiškia, kad nebesižvalgoma į gamtą.

„Dabar svarbūs dirvos temperatūros rodikliai, drėgmė, oro sąlygos. Be to, šiuolaikinė technika reikalauja atsargumo – per šlapią dirvą traktorius stipriai suslegia. Atrodo, kad anksčiau ryšys su gamta buvo glaudesnis, nes žmonės nuo jos labiau priklausė. Tačiau ir dabar mes nuo gamtos priklausome ir negalime to ignoruoti“, – aiškina dr. O. Auškalnienė.

Kėdainių kraštas – vieversiams kaip kurortas

Kalbėdamas apie vieversių migraciją ir žiemojimą Lietuvoje, gamtininkas M. Čepulis atskleidžia labai įdomų dalyką: pasirodo, Kėdainių kraštas kai kurioms vieversių rūšims yra ypatingas.

„Labai retai vieversiai pasilieka žiemoti, dažniausiai jie išskrenda. Lietuvoje dažniausia rūšis – dirvinis vieversys. Kartais pasitaiko kuoduotasis vieversys. O Kėdainių krašte dažnai sutinkami raguotieji vieversiai – jie pas mus atskrenda žiemoti ir vėliau išskrenda. Lietuva jiems tarsi kurortas“, – pasakoja M. Čepulis ir čia pat paaiškina, kodėl raguotieji vieversiai pasirenka būtent Kėdainių kraštą: „Todėl, kad čia daug atvirų laukų, kur jie gali maitintis. Jie mėgsta atviras vietas ir dažnai būna kartu su kitais paukščiais, atskrendančiais iš šiaurės.“

Klimatas keičia laiką, bet ne ryšius

Dr. O. Auškalnienė žvelgdama iš mokslinės pusės, paaiškina, kad klimato kaita lemia paukščių grįžimo laiką: „Paukščiai prisitaiko prie oro sąlygų, todėl jie įvairiais metais grįžta ne tuo pačiu laiku.“

Tačiau nepaisant klimato kaitos ir skirtingo gamtos pabudimo laiko, jos gyventojai gyvena darniai ir sinchroniškai– augalai, vabzdžiai ir paukščiai vis dar puikiai „sutaria laike“.

„Jie negali nesutarti, nes priklauso vieni nuo kitų. Jei nebūtų vabzdžių, paukščiai neturėtų kuo maitintis. Todėl darna – būtina. Klimato kaita keičia procesų laiką – vieni ankstėja, kiti vėluoja. Tačiau jei sinchronas visiškai išsiderintų, daugelis rūšių neišgyventų“, – moksliškai paaiškina dr. O. Auškalnienė.

Pavasaris girdimas ir bitynuose

Bitininkai sako, kad Vieversio dieną bitės pradeda judėti. Tačiau bitininkė Diana Tamašauskienė pastebi, jog šis posakis pasiteisina ne visada.

„Bičių judėjimas avilyje gali prasidėti ir kiek anksčiau, ir vėliau nei Vieversio diena. Tai priklauso nuo orų, laikomų bičių rasės, maisto kiekio avilyje, bičių šeimos stiprumo, sveikatingumo. Šiuo metu kai kuriuose bičių aviliuose jau vyksta nežymus judėjimas, kituose – bitės aktyvesnės, yra ir visiškai ramiai belaukiančių pavasario“, – aiškina bičių žinovė.

D. Tamašauskienė pažymi, jog bitininkai pavasarį pirmiausia išgirsta, o tik paskui pajunta: „Bitininkai klausosi bičių per avilio laką įkišę žarnelės galą, o kitas žarnelės galas prie ausies. Pagal išgirstus garsus bitininkas gali nustatyti, ar ramiai bitės žiemoja, o gal kažkas yra negerai. Pajusti galima, labai trumpam atidarius avilį ir pakišus ranką po apšiltinimo pagalve, jei jaučiama vėsuma – bitės ramios, jaučiasi nežymi šiluma – suaktyvėjusios, šiltas lizdas – jau augina perus.“

Pasidomėjus, ar vieversio giesmė ir pirmasis bičių skrydis dažnai sutampa laike, pašnekovė teigė, jog „šią žiemą tikrai nesutaps, o praėjusiais metais bitės skraidė jau vasario pradžioje.“

Ką ši diena primena žmogui?

Kasmet besikartojanti Vieversio diena mums vėl ir vėl primena apie gamtos ir gyvenimo cikliškumą, ritmą, žmogaus ir gamtos ryšį. Dr. O. Auškalnienės nuomone, „ši diena mums turėtų priminti, kad turime gyventi darnoje su gamta. Kad ir kokias technologijas turėtume, be šios darnos neturėsime nei gerų rezultatų, nei pasitenkinimo savo darbu. Gamta nėra žemiau mūsų – turime ją saugoti ir prie jos taikytis.“

O iš po truputį bundančių bičių, pasak bitininkės D. Tamašauskienės, žmonija galėtų pasimokyti taip reikalingos kantrybės: „Nekantrūs žmonės negali dirbti su bitėmis. Prasidėjus aktyviam bičių gyvenimo laikotarpiui, bitininkas pradeda gyventi ir dirbti bičių ritmu, o jos labai aktyvios. Antikos laikų išminčius gydytojas Hipokratas sakė: „Bitės nemėgsta trijų dalykų: nešvarių rankų, nešvarios sąžinės ir tinginių.“

Savo ruožtu M. Čepulis pabrėžia ir emocinę pusę: „Ji primena, kad pavasaris vis tiek ateis. Žmonėms smagu turėti tokią simbolinę dieną. Jei oras šiltas, galima nuvažiuoti į laukus, pasiklausyti vieversių. Pirmieji vieversiai dažniausiai gieda skrisdami aukštai danguje, todėl jų dažniau galima išgirsti nei pamatyti. Tai suteikia labai gerą jausmą – tarsi pažadas, kad pavasaris jau netoli.“