Gyvenimas Ignalinos krašte – žiemos žygiai su senojo genofondo žirgu Ufano

Laimingi mokantys klausytis gamtos kuždesių. Ši žiema pati padiktavo žmonėms planus, veiklas ir net sveikatinimosi bei pramogų maršrutus. Gausybė sniego ir smagus šaltukas kviečia būti gryname ore, mėgautis akimirka ir sumaniai ją išnaudoti. Kai oras tyras ir gaivus, o sniegas girgžda po kojomis, tarsi savaime norisi pajudėti: išeiti iš namų, pasitikti dieną, pajausti, kad kūnas – gyvas, o mintys gali būti lengvesnės.

Būtent tokiame žiemos fone Ignalinos krašte natūraliai gimė idėja, nuspalvinta nuotykiu, ramybe ir tyliu terapiniu švelnumu. Šio žiemos sezono naujovė – žygiai su senojo genofondo žemaituku veislės žirgu Ufano permakultūriniame ūkyje „Sūrio kelias“, įsikūrusiame Kačėniškės piliakalnio papėdėje. Maršrutas vingiuoja nepramintais takais link Mergežerio, Dėlinio ir Merkmenų ežerų, pro Žynių ir Kauko kalnus, senaisiais grįstais keliais. 

Praeitis ir dabartis

Vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos laikotarpį menančio Kačėniškės piliakalnio papėdėje tinkamu oru ganosi pieninių avių ūkio „Sūrio kelias“ augintiniai. Vien jau ši detalė suteikia vietai savotišką gylį: praeities ženklai čia nėra nutolę – jie tarsi šalia, kaip žemės atmintis, kurią dabar papildo kasdienis, tikras gyvenimas.

„Sūrio kelias“ išsiskiria tuo, kad čia specialiai nekuriamos edukacijos vien tam, kad susitikimo metu būtų galima „kažką parodyti“. Šios sodybos įkūrėjos ir gyventojos Monika ir Liepa dalijasi patirtimi ir žiniomis iš savo kasdienybės: kaip gyvena, taip ir priima. Todėl viskas, ką čia patiria svečias, nėra surežisuota – tai natūralus šeimininkių gyvenimo būdas. Gal todėl sugrįžęs kitą dieną gali neberasti to, ką matei vakar. Nes gyvenimo nesurežisuosi.

Etno Svetlyčia

Šalia ganyklų, ant kalvelės, dailiųjų pušelių prieglobstyje, praėjusį pavasarį duris atvėrė Etno Svetlyčia. Tai Monikos ir Liepos puoselėjama erdvė – ieškantiems gelmės ir tikrumo kasdieniuose dalykuose. Čia žemės, saulės, vėjo ir lietaus išmyluoti žolynai virsta kabančiais sodais ir dailiais krepšeliais, o grūdas – kvapnia, gyva duonele. Ūkio gyvūnėlių vilna taip pat randa savo kelią į šilumą – iš jos gimsta vienetiniai rankų darbo gaminiai. Apie šį procesą ir jo paslaptis papasakosime kitą kartą.

Žiemos žygiai – lėtas judėjimas, kuris sušildo

Žiemos žygiuose yra kažkas ypatingo. Tai ne vien sportas ir pasivaikščiojimas – veikiau grįžimas į paprastą, prigimtinį ritmą. Žingsnis po žingsnio, kvėpavimas po kvėpavimo. Šaltas, tyras oras iš pradžių tarsi suspaudžia krūtinę, bet netrukus ateina malonus lengvumas: kūnas sušyla, veidas parausta, o viduje, rodos, atsiveria daugiau erdvės.

Buvimas gamtoje čia nėra tik „pasivaikščiojimas gražioje vietoje“. Tai būvis, kai kūnas pradeda prisiminti, kad jis yra gamtos dalis. Miško tyla, sniego šviesa, šerkšnu pasidabinusios šakos, tolumoje tamsuojančios kalvos sukuria foną, kuriame žmogus ima girdėti ne tik aplinką, bet ir save. Todėl šie žygiai skirti mėgautis akimirka: įkvėpti šalto, tyro oro, įsiklausyti į miško tylą ir pajusti, kaip gamta pamažu atgaivina, pažadina jausmus bei mintis.

Svarbu ir tai, kad žygių atstumą galima pasirinkti pagal kiekvieno fizinę ištvermę: siūlomi trys maršrutai – skirtingo sudėtingumo ir ilgio, trunkantys maždaug nuo 2 iki 4 valandų. Vieniems tai bus lengvesnė, jauki žiemos išvyka, kitiems – ilgesnis kelias, leidžiantis dar labiau įsiklausyti į žiemos ritmą ir patirti lėto keliavimo prasmę.

Judėjimas – vientiso kūno kalba

Nors medicina dažnai linkusi žmogaus kūną „išskaidyti“ į atskiras dalis ir diagnozes, iš tiesų organizmas yra vientisas ir nedalomas. Kartais pakanka, kad suskaustų vienas kojos pirštelis, ir visas kūnas iškart reaguoja: pasikeičia eisena, įsitempia raumenys, kūnas ima saugotis, o galvoje atsiranda nerimo šešėlis. Tas mažas skausmas tampa rūpesčiu visai sistemai – ir primena, kad žmogus nėra atskirų detalių rinkinys.

Neatsitiktinai alternatyvioji medicina vis drąsiau gręžiasi atgal ir kviečia į sveikatą žiūrėti holistiškai: matyti ne tik simptomą, bet ir žmogaus gyvenimo būdą, judėjimą, emocinę būseną, ryšį su aplinka. Nors dažnai sakome, kad „variklis yra širdis“, kasdieniam kūno funkcionavimui ypač svarbūs du „varikliai“ – smegenys ir raumenys: vienos vadovauja, kiti įgyvendina, ir jų ryšys stiprėja tada, kai judame. Todėl judėjimas nėra tik sportas ar gražesnė laikysena – tai kokybiško gyvenimo pagrindas, kūno ir minčių higiena, paprasčiausias būdas palaikyti save gyvą, tvirtą ir atsparų.

Hipoterapinis žirgas Ufano 

Šių žygių išskirtinumas – genofondinio žirgo Ufano draugija. Svarbu pabrėžti: žmogus čia nejoja – Ufano lydi kelionę risnodamas šalia, kaip gyvas, jautrus palydovas. Jo buvimas keičia patį žygio toną: atsiranda daugiau susiklausymo, atidumo, disciplinos, kontakto ar net žaismingumo. 

Dažnas galvoja, kad žirgas turėtų vien tik nuraminti, tačiau tokia sąveika neretai veikia kaip savireguliacijos patirtis: vienus ji švelniai nuramina, o kitus – kaip tik mobilizuoja, pakelia budrumą ir suteikia tonuso. Eiti greta didelio, jautraus gyvūno reiškia išlaikyti ritmą, stebėti aplinką, girdėti, jausti, pasitikėti – ir natūraliai susitelkti. Ufano tarsi „surenka“ žmogų į vieną tašką: kūnas prisimena laikyseną ir kvėpavimą, mintys liaujasi blaškęsi, o viduje atsiranda daugiau gyvybės, aiškumo ir ramios energijos.

Būtent taip Ignalinos apylinkės atsiveria kitu kampu – lėtai, prasmingai ir labai tikroviškai. 

Sugrįžimas

Grįžusių iš žygio Etno Svetlyčioje laukia dar vienas patyrimas – kaskart kitoks, bet visuomet nuoširdus. Jis gali kvepėti sodyboje surinktų žolynų arbata, gyva duonele ar sūriais, kitais skanėstais, ramybe ir jaukumu. Čia natūraliai ateina dėkingumas už gyvenimą: už šilumą po šalčio, už paprastus dalykus, kurie staiga tampa svarbūs.

Šios akimirkos ir labiausiai pavargusioje širdyje suranda šviesos atgarsį. Gal todėl iš „Sūrio kelio“ išvykstama ne tik su įspūdžiais, bet ir su lengvumu širdyje, kai be skubėjimo ir vaidybos leidžiame mumyse prabilti vidiniam vaikui ir jo svajonėms. Sugrįžimas į save nėra paprastas, bet visada nuskaidrinantis.