Kūčių vakarienė iš vienkartinių indų

Kūčios – tai tas vakaras, kai namuose kvepia ne tik silkėmis ir kepiniais, bet ir laukimu. Bent jau taip buvo… Dabar vis dažniau kvepia plastiko dėžutėmis, vienkartiniais indais ir „akcija iki penktadienio“.

Žinoma, gyvenimas pasikeitė. Dirbame daugiau, skubame labiau, pavargstame dažniau. Patogu užsisakyti – atvažiavai, pasiėmei, pastatei ant stalo ir – laisvas. Nebereikia nei žuvies valyti, nei aguonų malti, nei virtuvėje stovėti iki išnaktų. Atrodo – vien tik privalumai.

Bet kažkas išėjo… tyliai, be triukšmo.

Kada paskutinį kartą vaikas matė, kaip mama ar močiutė tris kartus perrenka aguonas? Kada šeima kartu kepė kūčiukus? Kada virtuvėje buvo juokas, miltais aplipusios rankos, pasakojimai apie tuos, kurių jau nėra?

Ko gero, Kūčios visada buvo ne apie šedevrus lėkštėje. Jos buvo apie kantrybę. Apie laukimą. Apie meilę, kuri įdedama ne per banko pavedimą, o per pavargusias, bet darbščias rankas.

Taip, laikai keičiasi. Taip, tradicijos gali keistis. Bet jei iš Kūčių išbrauksime ruošimąsi, liks tik valgymas. O Kūčios juk ne tam…

Gal nereikia grįžti visiškai į „kaip seniau“. Bet gal verta bent vieną patiekalą padaryti patiems. Ne dėl skonio – dėl jausmo. Nes šventės iš prekybos centro lentynos širdies nesušildo. O šaltą ir tamsų žiemos vakarą taip norisi šilumos…