V. P. Andriukaitis. Nauja žemės ūkio politika – mažesni reikalavimai ar žūtbūtinė kova dėl pinigų?

Europos Komisija (EK) pateikė pasiūlymus kaip Bendroji žemės ūkio politika (BŽŪP) „suksis“ po 2027 m. Politika gana smarkiai skiriasi nuo dabartinės, ir, deja, į blogąją pusę.

Didžiausias smūgis – žemės ūkio biudžeto mažėjimas. 2019–2026 m. laikotarpiu, sudėjus kaimo plėtros ir tiesioginių išmokų lėšas, žemės ūkio dalis ES biudžete buvo 386  mlrd. eurų. 

Europos Parlamento narius ir mūsų ūkininkus labai nuvylė tai, kad, nepaisant žemdirbių prieštaravimų, bei Komisaro Christophe Hansen pažadų, nuo 2028 m. BŽŪP bus įtraukta į naują bendrą fondą, kartu su sanglauda, saugumu ir gynyba bei kitomis politikos sritimis. Žemės ūkiui šiame fonde bus atskirta 300 mlrd. eurų – beveik ketvirčiu mažiau, nei anksčiau. 

Tiesioginių išmokų lėšos, susietosios išmokos, parama jauniesiems ūkininkams,  agroaplinkosauginės priemonės ir investicijos į ūkius tame naujame bendrame fonde bus lyg ir apsaugotos – jų nebus galima paskirti kitoms reikmėms. Tačiau bendras fondas iš esmės „praris“ likusias kaimo plėtros priemones ir lėšas. Tam prieštaraujantys ūkininkai jau surengė dar vieną protestą Briuselyje, bet Komisija jų neišgirdo –  su protestuotojais niekas nesusitiko.

Nepriimtina mums tai, kad ir daugiamečiame biudžete, ir pasiūlymuose dėl BŽŪP – nenumatytas išmokų suvienodinimas. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių žemdirbiai jau daugiau nei 15 metų laukia, kol Europa įvykdys savo pažadus ir skirs išmokas, lygias ES vidurkiui, tačiau, deja, tas vėl atidedama.

Naujajame plane taip pat numatytas „laipsniškas išmokų mažinimas“ ir ribojimas tiesioginėms išmokoms – išmokų suma nuo 20 tūkst. iki 50 tūkst. eurų sumažinama 25 proc., nuo 50 tūkst. iki 75 tūkst. eurų – 50 proc, nuo 75 tūkst. iki 100 tūkst. – 75 proc. Žemės plotu pagrįstos tiesioginės išmokos apribojamos iki 100 tūkst. eurų vienam ūkininkui per metus.

Taip pat planuojama sustiprinti taip vadinamą „aktyvaus“ ūkininko principą – iki 2032 m. valstybės narės privalės užtikrinti, kad asmenys, gaunantys pensiją, nebegautų BŽŪP išmokų. Tai gana prieštaringas pasiūlymas, žinant kad didžiulė dalis ES žemdirbių yra vos ne pensinio amžiaus. Siūloma teikti pirmenybę mažiems ūkiams, jauniesiems ūkininkams, žemės ūkyje dirbančioms moterims, tačiau griežtų taisyklių nėra.

Tuo pačiu metu grįžtama prie žemės ūkio politikos grąžinimo valstybėms narėms – vis daugiau sprendimų perkeliama būtent joms. Tai reiškia, kad vietoj vienos bendros žemės ūkio politikos iš esmės turėsime 27 skirtingas – daugiau chaoso ir nesusipratimų.

Dabartinė sistema sieja tiesiogines išmokas su aplinkosauginiais ir klimato veiksmais. Naujame projekte bus pereinama prie skatinimo sistemos – naujoji BŽŪP turėtų rasti naują pusiausvyrą tarp „ūkių valdymo“ – esamų maisto saugos ir klimato politikos sričių – ir savanoriškų agrarinės aplinkosaugos bei klimato veiksmų. Ūkių valdymo sistema turėtų būti nustatyta siekiant užtikrinti, kad BŽŪP paramą gaunantys ūkininkai „nedarytų didelės žalos gamtai“, t.y. laikytųsi minimalių aplinkosauginių ir socialinių sąlygų.

Projekte taip pat teigiama, kad vyriausybės gali teikti turimos žemės plotu pagrįstą paramą, kad kompensuotų ūkininkams už „nuostolius“, patirtus įgyvendinant pagrindinius ES žaliuosius teisės aktus: Buveinių ir paukščių direktyvą bei Vandens pagrindų direktyvą.

Iš esmės naujoji politika bus mažiau „žalia“ ir labiau nacionalinė. Atrodo, kad Europos Komisija rado naują būdą išvengti ūkininkų protestų – tiesiog problemos perkeliamos   nacionalinėms vyriausybėms.

Nors Europos Komisijos tekstuose žadama tolesnė parama maisto gamybai, tačiau taip pat užsimenama apie kitus tikslus, tokius kaip žaliosios technologijos, parengtis gynybai ir konkurencingumas. Tai vėlgi nepadengiama papildomais finansiniais ištekliais.

Nors „ant popieriaus“ kai kurie pasiūlymai atrodo palankūs ūkininkams, kyla didelis nerimas, kad, įtraukus žemės ūkį į platesnę biudžeto eilutę, ES šalių finansų ministerijoms bus lengviau nukreipti BŽŪP lėšas nuo paramos žemdirbiams link kitų prioritetų. Tai vers šalių narių žemės ūkio ministrus aktyviau kovoti, kad apgintų ūkininkams skirtas lėšas. Kas laimės šią kovą, priklausys nuo bendros valstybinės politikos – ar daugiau pinigų skirsime ūkininkams remti, ar gynybai stiprinti? 

Šis klausimas tampa dar aštresnis, kai pinigų neužtenka, o biudžetas mažėja. Galbūt todėl EK dokumentuose pabrėžia „efektyvumą“, „lankstumą“ ir „tikslumą“ – madingas frazes, reiškiančias, kad vyriausybėms teks priimti sunkius sprendimus.

Tikroji kova tik prasideda. Šis planas pradės daugelį metų truksiančias įtemptas derybas su nacionalinėmis vyriausybėmis dėl to, kaip leidžiamos Europos žemės ūkio lėšos.

Europos Parlamento nariai jau pasakė – toks sumažintas biudžetas žemės ūkiui nepriimtinas. Žemės ūkis, užtikrinantis visų mūsų išgyvenimą, turi būti tinkamai remiamas, o ne sumetamas į bendrą fondą, kur reikės laukti valstybių narių malonės. Biudžetas turi būti didinamas, o ne mažinamas, ir tiesioginės išmokos turi būti sulygintos.