Vyrai, kiek dar laiko žudysite Žemę ir visą gyvybę aplinkui?

Vasariškas rugsėjo sekmadienis daugeliui dovanojo nepamirštamų įspūdžių gamtoje – sodybose, kelionėse, prie vandens telkinių. O kokia tikimybė tokią šviesią dieną gauti traktoriumi purškiamos chemijos dozę tiesiai į veidą? Minimali, bet įmanoma. 

Palengva tvarkydama iš naujo statomos sodybos teritoriją Linkmenyse, nemaniau, kad, po eilės metų, vėl pasikartos žiauraus ir neatsakingo aplinkos žudymo atvejai. Juk šalimais jau merdi purškimų sunaikintos daugiametės pievos, kurių „atkūrimui“ reikalingi dešimtmečiai. Kitoje sodybos pusėje lygtai ekologinis sklypelis (vis ramiau atsidusdavau), už kurio vandeningas griovys su bebrų namais ir dažnai garnių lankomomis vietomis…

Deja, šio sekmadienio situacija paliudijo visiškai kitokius faktus.

Traktoriaus motoro burzgimas visai nenustebino manęs, prisėdusios prie kūdros su kavos puodeliu. Maniau, gal ūkininkas šventą dieną nutarė žemę arti… Nuo jo lauko juk skiria vos keli metrai per senąsias egles. Tai – riba.

Bet šalimais praburzgusio transporto garsas paliko debesį keistų kvapų! Tikrai kvepėjo ne švęstu vandeniu. Skubiai atsistojau ir pamačiau traktorių su purkštuvais. Švietė karšta rugsėjo saulė, šalimais manęs bėgiojo atvežti „Ūkio kronikos“ paukščiai, paskutiniuose žieduos dūzgė kamanės, žydėjo pasodinti vaistiniai augalai, skraidė drugiai, o kažkas ramia sąžine skleidė mirtį į mus, nuodijo, net nesuprasdamas pasekmių.

Eilinį kartą žemė verkė po kojomis, bet begalvis žmogus toliau „traiškė“ gyvybę aplinkui save, pažeisdamas visus ekologines taisykles. Prisiminiau garsaus skulptoriaus Juozapo Jakšto žygį su kirviu rankoje prieš tokį purškiantį traktorių. Kas sustabdys beprotišką žmogaus veiklą? Ko reikia šiandieną, kad atmerkite akis prieš vykstančių epidemijų ir kataklizmų tiesą? Bet žvelkime čia, po kojomis. 

Ciniškas klausimas: „Kodėl jūs, vadinamieji ūkininkai, nuodijate svetimus kiemus, tvenkinius, gyvybę? Kas suteikė tokią teisę be atsakomybės? Jei toliau plojate rankomis dėl chemikalų naudos, purkškite juos po savo langais, pilkite į savo asmenines teritorijas namų valdoje, tegul kvėpuoja jūsų artimieji. Ar maža onkologinių susirgimų Lietuvoje, kuriais pirmaujama visoje Europoje? Ar maža žmogiškos kančios visuomenėje?

Jei mirštanti Žemė ir visi kataklizmai jums dar nesuprantami, o aplinkinių gyvybės nesvarbios, kokią naudą turėsite iš nužudytos žemės lopo? Jūsų pelnas virs dulkėmis. Nėra veiksmo be atoveiksmio. Ateis laikas, kuomet rausite plaukus nuo galvos dėl tokių neatsakingų žingsnių, nes viskas gyvenime susideda iš smulkmenų. Blogis, kurį jūs „laisva ranka“ dalijate, bus jūsų ateities bėdų priežastis. 

Schematiškai vertinant situaciją – jokie purškimai vidury baltos dienos negalimi, jokio būtino 5 metrų atstumo nuo gretimo sklypo nesilaikyta. 

O ką reiškia kito žmogaus gyvybė ir sveikata?.. Mes – tik dulkės. 

P. S. Po keleto akimirkų man keistai užgulė nosį, ėmė niežėti veidą. Paskambinus 112, operatorė pasiūlė medikų pagalbą, bet atsisakiau. Įvykį oficialiai užfiksavo ir registravo Aplinkos apsaugos ministerijos darbuotojai.

Vyrai, (nemačiau traktorių su purkštuvais vairuojančių moterų) gana žudyti Žemę ir visą gyvybę aplinkoje! UŽTEKS.