Nuo 1980-ųjų Antanas Kazlauskas Vilučių gyventojas, tačiau jo tėviškė – Vygėliai (abu šie kaimai Užpalių seniūnijoje). Po melioracijos buvusios sodybos vietą žymi tik senas šulinys. Vyras dar ilgai arė, sėjo gimtinėje, laikė gyvulius, tačiau atėjo laikas, kai, kritus ilgaamžei karvei, ūkininkavimo atsisakė galutinai. Kitam ūkininkui, nasvaitiškiui Sauliui Sirvydžiui, žemės reikalai, panašu, dar ilgai nesibaigs. Jis valdo žemes ne tik Nasvaičiuose (Nosvaičiuose), bet ir mamos tėviškėje Vygėliuose, kur dar išlikusi senelio sodyba su įspūdingu tvartu.

Vargšas turtingo ūkininko žentas

Anot A. Kazlausko, jo gimtuosius namus, „statytus iš senybės“, tėvai pirko iš Paunksnio. Mama, Stasė Sabalytė, buvo kilusi iš Visėtiškių (Rokiškio r.), o tėtis, Juozas Kazlauskas – nuo Anykščių. Jis tarnavo pas Sabalį ir susipažino su šio dukra, tačiau pastarosios tėvai nenorėjo tokio žento įsileisti į namus – „skyrė jiems pašalpą“, kad įsigytų savo ūkį. Jaunieji ieškojo vienkiemio ir rado jį Vygėliuose. Namas buvo senas, tad turtingasis uošvis davė žentui medienos. Naujakurys vežė rąstus keletą žiemų – privertė jų kieme visą kalną. Tėvas dar spėjo pastatyti naują klojimą, o tvartas liko senasis, molinis. Tačiau užėjo karas, tėvą okupantai rusai pašaukė į frontą, bet jis, grįžęs iš mobilizacijos punkto Utenoje, netikėtai mirė. 1909 m. gimęs vyras neturėjo dar nė keturiasdešimties, našlaičiai liko keturi vaikai, Stasė Kazlauskienė antrą kartą netekėjo.

Pasak A. Kazlausko, kai ėjo melioracija, kraustytis iš tėviškės didelės prievartos nebuvo, be to, melioracija neblogai už senus pastatus ir sumokėjo (taip pat leido išsiardyti senus trobesius ir malkoms susivežti į naujuosius namus Vilučiuose, kur kolūkis jau buvo paskyręs naujų laikų mūrinuką).

Nusausinta pieva, kur „šienas gerai augdavo“

Vygėlių kaimo pakrašty tyvuliuoja apipelkėjęs gal pusės hektaro dydžio Pročkių ežerėlis. Anot A. Kazlausko, anksčiau ten žmonės važiuodavo ajerų pasirauti, spanguolių pasirinkti. Dėl liulančios velėnos prie vandens prieiti buvo pavojinga. Nuo ežeriuko iškastas griovys vedė į Uosinto ežerą. Vygėliškiai, eidami į Duokiškį, prie šio ežero lieptu pereidavo per griovį.

Per kaimą tekančią Nasvę numelioravo. Upelis tapo grioviu. Prie upelio didelėje lygioje pievoje kaimo gyventojai rankomis buvo iškasę nedidelius griovius – jie ne tik tarnavo kaip nusausinimo sistema (perteklinis vanduo nubėgdavo į Nasvę), bet ir žymėjo savininkų pievų ribas. Tos pievos dirvožemį sudarė durpė, kurioje „šienas gerai augdavo“.

Prūdas, priauginęs jūrą žuvų

Kai A. Kazlauskas tapo mechanizatoriumi, gavo traktorių buldozerį. Vikšrinį. Po darbų kolūkyje parvažiuodavo ne prie dirbtuvių, o namo. Niekas nieko dėl to nesakydavo. Išsistumdė gražų, nestačiais krantais prūdą. Per metus kitus jis prisipildė vandens. Sugalvojęs įžuvinti, nuėjo į gretimus Kišūnus, kur „toks prūdas kalni buva“, ten nedidelių karosų su sietkom prisigaudė. „Prilaidžiau savan prūdan. Per kiek metų priauga šitų žuveliokų. Tai, būdava, pasgauni kiek. Bet paskiau melioratoriams užėja žinia kokia, kad šitas prūdas panaikint. Aš kolūky dirbau, atvažiuoju vakari – pievoj balta balta, vis kruta, kruta, kruta! Vien karosų! O varnų, žuvėdrų! Kai išlaidė vandenį, vanduo nubėga, nubėga dalis gal ir žuveliokų, kiti liko žolėj, šitoj pievoj. Tai kų gi, kelis bitonus pririnkau, didesnių tai ir sau. Kitas atidaviau. Ale kiek ten būta žuvų, tai aš neįsivaizduoju, iš kur tiek prisiveisė!“ – stebėjosi vyras, kurio išstumdytą prūdą melioratoriai užvertė, nepalikdami nė žymės. Gerokai vėliau netoli užverstojo vandens telkinio kiek mažesnį prūdą iškasė pašnekovo žentas. Tačiau, anot A. Kazlausko, nors jis ir įžuvintas, apaugęs krūmais – niekam dabar nereikalingas.

Nekergtos karvės pienas

Savo žemę pašnekovas atidavė dukroms, o šios išnuomojo ūkininkui. „Būč neišnuomavįs, būč da laikįs – da turėjau vienų karvytį. Daug metų. Ras – ir krita! Kai veterinaras atvažiava, saka, septyniolika metų – karvės amžius! Viskas! Tava karvei beveik dvidešimt – devyniolika metų. Bet davė da ir piena! Šešius metus melžiau neveršingų. Nekergta buva. Pa kergima – paralyžius, raikia daktaras kviest. A, biesas nematė! Ir nekergiau, bet pienas geriausias buva. Ne per daug piena, bet sau ir dukroms užtekdava: ir sūria, ir sviesta… Krito karvė – psio! Rankas nebetikį, pats nebetikįs šienaut… Pirkt naujų karvį? Nutariau: ne! Ir kas tada? Nebereikalinga žemė, nebereikalinga technika visa, dukrom atidavėm žemį, dukras išnuomava, apiarė visas pievas šitas, apsėta dabar jau – ūkininka javai. Ir aš likau bedarbis, technikų visų parduodu, visa – nebereikalinga“, – kalbėjo aštuonerius metus taip ūkininkavęs vilutiškis, turėjęs visą reikalingą techniką šienui gaminti. Tiesa, žemės ūkiu vertėsi nuo pat kolūkio iširimo: arė žemę, sėjo javus, valė juos arpu. Gal dar ir ilgiau būtų aręs, sėjęs, bet sunku būdavo surasti laisvą kombainą pjūties metu – visi pirmiausia žiūrėdavo savęs.

Širdperša dėl prarastų pinigų

S. Sirvydis pasakojo, kad jo prosenelis gyveno ulyčioje. Jis vertėsi arkliais, labai turtingas buvo. Norėjo dvarą pirkti, bet 1917 m. keitėsi valdžia, ir jo rusiški pinigai (auksinių buvo nedaug) nuvertėjo. Jo sūnus, pašnekovo senelis, dar mažas buvo ir matė, kad, kai visi išėjo bažnyčion, tėvas pakasė auksinius pinigus. Per keletą mėnesių prosenelis pražilo ir mirė.

Senelis iš tėvo paveldėjo arklius. Iš Duokiškio pieninės veždavo pieną, sviestą ir grietinę į Panemunėlio geležinkelio stotį (Rokiškio r.). Kartą per savaitę veždavo keturis ir kartą – du vežimus. Į kinkinį kinkydavo po du arklius, žiemą jie traukdavo dideles roges. Sako, vienas vairuotojas du vežimus nuvarydavo – arkliai buvo išmokyti.

Beje, kaip dabar ūkininkai gauna paramą iš Europos Sąjungos, taip tada senelį parėmė Smetonos valdžia – gavo didelį plūgą, traukiamą dviejų arklių.

Ir sviediniu nepramušamas tvartas

S. Sirvydis pasakojo, kad tvartą senelis spėjo pastatyti prieškariu, namus statė per karą. Klojimui medžiagą ruošėsi taip pat prieš karą. Kirto medžius žiemą Vyžuonų miške, laikinai paliko pas žmogų, bet užėjo karas, ir taip viskas liko. Visas kaimas susidėjęs pelkę sausino ir aptiko didelį akmenį, jį suskaldė rusai sentikiai, o medžiagos buvo tiek daug, kad užteko Janulionių naujojo tvarto pilioriams, durų arkoms sumūryti. Kišūnų Drūsis akmenis kilnojo ir mūrijo pats. Užsimesdavo akmenis ant pilvo ir keldavo. Sako, nuo nuolatinio akmenų kilnojimo akmenskaldžio pilvas atrodė kaip vėžlio kiautas. Už darbą jis gavo gal du šimtus litų ir kostiumą. Molio tvartui prisikasta molingose Vygėlių apylinkėse. Masę sumindavo arkliai.

Dideliame tvarte, kurio atskiros patalpos buvo sujungtos arkomis, stovėjo ir naminukės varymo aparatas – velnio lašais ūkininkas išsipirkdavo ir nuo tremties. Vėliau sovietams nacionalizavus tvartą, jame laikytos kiaulės, veršeliai, arkliai. Teisėtam savininkui leista naudotis tik maža pastato dalimi.

1944 m. ėjo frontas, žmonės už storų sienų atvažiavo slėptis net iš Remeikių (Rameikių). Netoli Janulionių apsikasė rusai, o toliau, ant kalno – vokiečiai. Pasakota, kad žmonės surinko samagono, lašinių, ir rusai pasitraukė atokiau, link Mikučionio sodybos. Kai užvirė mūšis, šio ūkis ir supleškėjo. O pašnekovo dėdė per langą stebėjo vokiečius. Pastebėjo turbūt ir šie lęšį saulėje blykstelėjant, todėl šovė į tvartą. Sviedinys įsmigo į sieną, bet, laimei, nesprogo. „Sakė, kai tik sviedinys sulindo, durys atsidarė – visi Remeikiuos! Nebereikėjo nieko!“, – juokėsi ūkininkas.

Senelio statytą klėtį S. Sirvydis pakėlė, nes pastatas buvo „susėdęs ant žemės“. Anksčiau pamatas buvo aukštesnis, o kolūkis čia laikė grūdus. Kažkas išsigudrino palįsti po grindimis, pragręžti skylę ir per ją leisti grūdus. Atsiradus jų trūkumui, seneliui sandėlininkui grėsė kalėjimas, tačiau, kaip jau ne kartą, išgelbėjo naminukės aparatas. Pašnekovas dar atsimena ilgą krosnį, kurios viename gale virdavo kiaulėms, tuo pat metu pasikūrendavo ir antras pečius, skirtas samagonui gaminti.

Švinu pavaišinti okupantai ir sumanus Vladziukas

Pašnekovui dėdė pasakojo, kad pasitraukus vokiečiams, į kaimą drąsiai žengusius rusus švinu netikėtai pavaišino kaimo jaunimas iš nusausėjusioje baloje surasto vokiško kulkosvaidžio. Po karo okupantai aiškinosi, kas tokie juos užpuolė.

O S. Sirvydžio mama pasakojo, kad Vladas (Vladziukas) Tursa buvo partizanas. Kartą jį vijosi skrebai, o ji su broliais buvo išėjusi uogauti. Bėglys įsimaišė tarp bėgančių vaikų, ir vijikai daugiau nebešaudė. Taip V. Tursai pavyko pabėgti.

Kaime buvo ne vienas didžiažemis, tačiau iš jų į Sibirą pateko tik Šeržintai. Janulioniai sugebėjo išsislapstyti, turėjo du bunkerius (vieną namuose, kitą – tvarte), vaikus slėpdavo pas Pajedą Kišūnuose.

Likusi Mikučionio alėja

S. Sirvydis dar atsimena palei mišką gyvenus mažažemius Mikučionius, Saladžius, Čepėnus, Makuškas, Sakalauskus… Kitoje vietoje buvo ir Lackaus, Petronio sodybos bei molinė Balaišio trobelė, Balaišyne vadinama, pariby su Tatuoliškėmis. Išskirtinai atrodė Saladžiaus klojimas, kurio stogas siekė žemę. Mažažemius greičiausiai iškėlė melioracija 1980-aisiais.

Eglių, beržų, maumedžių, liepų, uosių, ąžuolų alėja, sodinta Vytauto Mikučionio, dabar priklauso S. Sirvydžio valdoms. Pasak pašnekovo, V. Mikučionis labai prižiūrėjo savo kūrinį. Medžiai jau nemaži, tad, jei sodintojas, anot S. Sirvydžio, gimė praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ir greičiausiai alėją sodino jaunas, būtų galima daryti išvadą, kad jos amžius siekia apie septyniasdešimt metų. Visai netoli stovėjusi V. Mikučionio sodyba per karą sudegė, buvo atstatyta, tačiau paskui vis tiek neatlaikė melioracijos buldozerio. Alėja vedantis keliukas į Duokiškį dabar ne visur lengvai išvažiuojamas dėl šlapių vietų, užžėlusių krūmų.