Šalia Įstros aerodromo gyvenančios S. Juškienės svajonė: parkas, įkvėptas meilės aviacijai
Panevėžio rajone, šalia Įstros aerodromo, gyvena Stasė Juškienė – moteris, kurios energija ir kūrybiškumas užburia vos įžengus į jos namus. 4 hektarų valdose ji kuria unikalią erdvę, kupiną gėlių, muzikos ir prisiminimų. Tai – parkas, gimęs iš gilios meilės aviacijai ir skausmingos netekties.
Namai, kūryba ir jaukumas
„Dabar užėjo noras dažymu užsiimti, tai pats darbymetis. Viską išverčiau, sukroviau, bet dažymą turiu padaryti iki galo. Perdažau visus senus baldus balta spalva. Viską derinu, baltai, kad būtų vienodai, tai verčiu daiktus iš vieno kampo į kitą, ir galo nesimato“, – su šypsena teisindamasi pasakoja S. Juškienė, rodydama savo jaukius namus.
Nekantraujantiems žurnalistams ji aprodo savo „rezidenciją“. Apsiavusi geltonus lietaus batus ir užsivilkusi tokios pat spalvos lietpaltį, tarsi derindama savo aprangą su geltonu plaukų lankeliu, moteris veda į lauką ir pasakoja, kad Lietuvoje yra trys tokie sendvariai: Kaune, prie Klaipėdos ir čia.
Šioje vietoje Stasė gyvena jau 23 metus. „Atėjau į tuščią lauką. Kaip sakau, ne aš šitą vietą pasirinkau, o ši vieta mane pasirinko“, – įsitikinusi ji. O dabar jos valdose jaukus senatvės namelis, mažas, pačios sukurtas ir pastatytas, restoranėlis, pirtelė, pro kurios langus atsiveria Įstros aerodromas. „Vakarais čia būna nuostabu, kai kyla mano lėktuvėliai, aš negaliu atsidžiaugti“, – su entuziazmu pasakoja buvusi sklandytoja.
S. Juškienės parkas – tai ne tik gėlynai. Tai vieta, kur susilieja praeitis ir dabartis, gamta ir menas. Einant betoniniu taku, kurį Stasė išliejo pati, atsiveria nuostabūs vaizdai į visą sodybą. „Čia mano karalystė“, – sako ji, vesdama prie beržų rato, kur kartą per metus suskamba gongai. Čia garsų terapiją papildo ir gamtos garsai: paukščiai, vėjas, šlamantys augalai, varlyčių kurkimas, laužo ugnies spragsėjimas. O pievose ganosi stirnos.
Skausmingas įkvėpimas
Tačiau tai dar ne viskas. Stasės mintyse unikalus sumanymas – šiose žemėse įveisti parką. Parko kūrimo idėja gimė iš skausmo. „Prieš 25 metus, liepos 15 dieną, aviacijos šventės metu Įstros aerodrome žuvo jaunas parašiutininkas Andrius Brėkšta“, – prisimena Stasė. Ji su vaikais stebėdavo parodomuosius parašiutininkų šuolius, džiaugdavosi aviacijos šventėmis. Tačiau tą dieną įvyko tragedija: Andriui neišsiskleidė parašiutas, o atsarginis susipainiojo.
Stasė prisimena, kad po lemtingo įvykio ji nuėjo į lauką. O ten, kur įvyko nelaimė, buvo pasėti linai, sukūrę nuostabų mėlynumą. Būtent tada, paliesta skausmo ir grožio, Stasė garsiai ištarė: „Aš čia pasodinsiu parką“. Dabar šis parkas tampa ne tik jos svajonės išsipildymu, bet ir Andriaus Brėkštos atminimo vieta. Čia stovi jam skirtas paminklas, o artimieji pasodino tris eglutes. Stasė svajoja sukurti ir didelį paukštį iš akmenų, apsodintą gėlėmis, taip pat prisimindama dar vieną žuvusį lakūną – Vytautą Lapėną.
„Kai jis pasirodydavo virš aerodromo, pirmiausia kelis kartus apskrisdavo ten buvusį ąžuolą, o tik tada skriedavo link savo tėviškės“, – prisimena Stasė.
Olandijos pamoka ir atimta pensija
Šios svajonės S. Juškienė siekia jau seniai, deja, kelias į svajonės išpildymą nėra lengvas. Stasei, kuri viena užaugino penkis sūnus ir turi tris anūkus, teko atsisakyti sklandymo pomėgio. Ji niekada nebijojo darbo, o svajonė apie savo „gryčiukės“ pabaigą ir parką motyvavo ją ieškoti geresnio uždarbio, tačiau, bandydama užsidirbti pinigų parko įgyvendinimui, ji patyrė skaudžią patirtį.
Dešimt metų gyvenusi be elektros ir ieškojusi paramos, ji gavo pasiūlymą sodinti augalus Olandijoje. Stasė nedvejojo – tuo metu jos sūnūs taip pat dirbo užsienyje.
„Išvažiavau į Olandiją sodinti augalų. Jie buvo mažiukai, vos kelių centimetrų, atveža dėžutę ir sodini“, – prisimena Stasė. Ji buvo giriama už kruopštų darbą, tačiau po savaitės paaiškėjo, kad tai, ką ji sodina, yra kanapės. Stasei buvo žadami geri pinigai, o darbas neatrodė sunkus. Ji jautėsi laiminga, aplankė Olandiją, džiaugėsi galimybe pamatyti kuo daugiau ir pasakojo vaikams, kaip gerai jai sekasi – šviesu, šilta, sėdi ir sodini.
Gavusi pirmąjį avansą, Stasė nupirko dovanų anūkams, sau įsigijo čiužinį, patalynę, indus ir puodą sriubai – viską, ko reikėjo, kad turėtų ant ko miegoti ir iš ko pavalgyti.
Po kelių savaičių įvyko netikėtas incidentas: į patalpą, kurioje ji dirbo, įsiveržė policija. „Atsidaro visos durys ir pilna policijos. Stoviu. Savininkė pasimetusi, supratau, kad kažkas čia negerai. Nemoku nei anglų, tuo labiau olandiškai“, – pasakoja Stasė.
Netrukus jai buvo uždėti antrankiai, visus ten dirbančius pareigūnai susodino į automobilius ir išvežė tardymui. Keturias dienas ji praleido vienutėje, atsakinėdama į klausimus apie savo atvykimą ir veiklą. Paaiškėjo, kad cechas, kuriame ji dirbo, buvo nelegalus, o apie teisėtą įdarbinimą nebuvo nė šnekos.
Tik po keturių dienų su ja susisiekė Lietuvos ambasados darbuotoja, kuri vertė pokalbius ir paaiškino situaciją dėl darbo ir atlyginimo. Po šio sukrėtimo sūnūs atvyko į Olandiją ir parvežė mamą namo. „Vaikai sako: „Nu, ką mama, prisidirbai.“ Nors pati vaikams sakydavau: „Vaikai, tik būkit visada geri, sąžiningi ir teisingi, neprisidirbkit, nelįskit, kur nereikia“, o matot, ką gyvenimas padaro. Sukrėtimas buvo mums visiems“, – su apmaudu prisimena Stasė.
Grįžusi į Lietuvą, Stasė gavo pranešimą, kad yra nubausta ir dvejus metus negali vykti į Olandiją. Tada vaikai guodė, kad galėjo būti ir blogiau. Tačiau didžiausia bausmė ir skausmas Stasės laukė Lietuvoje – iš jos buvo atimta daugiavaikės mamos pensija. Šis sprendimas ypač skaudino Stasę, nes ji daug prisidėjo prie gausių šeimų bendrijos, pati buvo įkūrusi „Mamos seklyčią“. Nepaisydama šio sukrėtimo Stasė nepasiduoda ir toliau siekia savo svajonių.
Svajonės laukia mecenatų
Nors Stasės parkas jau dabar yra stebuklų kupina vieta, daugybė svajonių tebelaukia savo eilės. Trūksta lėšų, kad būtų galima įrengti viską, ką ji įsivaizduoja: nuo žaidimų kambarių ir nusileidimo troso vaikams iki ponių arkliukų ir povų, kurie papuoštų senąją sodybą.
Stasė svajoja apie erdvę, kurioje nuolat vyktų gongų vakarai, poezijos skaitymai, kameriniai koncertai – vieta, pulsuojanti kultūra ir bendruomeniškumu. Tačiau šiuo metu pinigų trūkumas neleidžia įgyvendinti šių didelių užmojų.
