Tarp statybininkų kurį laiką vyksta ginčai dėl priešvėjinių plėvelių panaudojimo tikslingumo įrengiant ventiliuojamus fasadus ir karkasinius namus. Norėdami išnagrinėti šią problemą objektyviai, apsvarstykime priešvėjinės plėvelės privalumus ir trūkumus. Juk nuo pat sukūrimo pradžios priešvėjinė membrana buvo skirta geriems tikslams:

Pavyzdžiui, viena iš jos funkcijų – šiltinimo vatos plokščių apsauga nuo drėgmės. Plėvelė turėjo saugoti vatą nuo kritulių ir prailginti fasado eksploatavimo laiką. Kitas plėvelės tikslas - užkirsti kelią šalto oro masių judėjimui sienoje. 

Priešvėjinė plėvelė taipogi naudojama kaip apsauga nuo vatos pluoštų praradimų. Jei vėjas laisvai „vaikšto“ mineralinės vatos paviršiumi, paviršiaus pluoštai išsitempia ir nutrūksta, o plėvelė turi padėti to išvengti.

Dar plėvelė naudojama vatos plokščių apsaugai nuo fizinių pažeidimų montavimo metu. Kalba yra apie dažną problemą, kai montavimas atliekamas keliais etapais - pirmiausia sienos karkase dedamos vatos plokštės, o vėliau atliekama fasado apdaila. Jei nenaudoti priešvėjinės plėvelės, oro sąlygos gali pažeisti šiltinimo medžiagą.

Tačiau praktika rodo, jog priešvėjinės plėvelės turi ir daug trūkumų. Klausimas tapo aktualus po plėvelės užsidegimo atvejų, įvykusių fasadų įrengimo ir pastato eksploatavimo metu.

Priešvėjinės plėvelės trūkumai

• Degumas. Priešvėjinė plėvelė pagaminta polimerų pagrindu, todėl greitai užsidega. Tai vienas pagrindinių ir objektyvių trūkumų.

• Šiltinimo vatos sluoksnio perdrėkimo rizika. Reikšmingas trūkumas, tačiau jo galima išvengti pasirinkus tinkamą plėvelės medžiagą ir atsisakius garams nepralaidžių membranų. 

• Oro tarpo uždarymas arba jo dydžio sumažinimas. Dėl to oro cirkuliavimas prastėja, o garai nepakankamai pašalinami. Šios problemos galima išvengti tinkamai atliekant montavimą.

• Nesąžiningiems statybininkams ši plėvelė suteikia galimybę slėpti šiltinimo sluoksnio montavimo defektus nuo užsakovo akių. 

Išsamiau apie trūkumus ir neigiamas pasekmes:

1. Priešvėjinių plėvelių degumas. Vėjui nepralaidžios plėvelės yra polimero pagrindo gaminiai ir priklauso E ir F degumo klasių medžiagoms (skatina degimą, užsidega greičiau nei po 2 minučių). Kontaktuojant su atvira ugnimi užsiliepsnoja (su visomis pasekmėmis – kilus gaisrui gali prisidėti prie jo palaikymo ir plėtimosi). 

Pavojus, kurį gali sukelti degūs fasadų sistemų komponentai, parodė keli kilę gaisrai. Pavyzdžiui, priešvėjinės plėvelės užsidegimas atliekant suvirinimo darbus pastate su įrengtu fasadu lėmė ugnies išplitimą ir daugybę fasado pažeidimų. Atliekant daugybę darbų, atmesti atviros ugnies naudojimo beveik neįmanoma: tai stogo dengimo darbai, balkonų suvirinimo darbai, apygrindos hidroizoliacijos sulydymas ir kt. 

2. Naudojant priešvėjinę plėvelę fasado konstrukcijoje šiltinimo vatos plokštės gali perdrėkti nuo nepašalintų garų. Taip nutinka tais atvejais, kai dėl statybininkų nekompetencijos apsaugai nuo vėjo buvo panaudotos plėvelės su padidintu atsparumu garų pralaidumui. 

Kai kurie montuotojai neįsivaizduoja fizinių procesų, vykstančių vėdinamame fasade, ir net neįtaria, kad konstrukcija drėksta ne nuo lauko oro drėgmės, o dėl garų pernešimo iš patalpos vidaus per fasadinės sienos konstrukciją į išorinius vatos sluoksnius. Todėl vietoj priešvėjinės per klaidą montuojamos visokios kitos plėvelės, kartais visai nepralaidžios garams, net polietileno plėvelės. Žiemą atliekant tokių fasadų tyrimus, tarp polietileno plėvelės ir vatos buvo aptiktas net ledo sluoksnis. Perdrėkus išoriniam vatos sluoksniui žiemą sumažėja jo ilgaamžiškumas.

Netgi naudojant “teisingą” priešvėjinę plėvelę, turinčią reikiamą garų laidumą, bet neteisingai sumontavus ją, išlieka kondensato susidarymo rizika ant vatos paviršiaus. Jeigu garų srautas iš patalpos yra labai gausus, tuomet ant tos plėvelės pusės, kuri nukreipta į vatą, žiemos metu gali susidaryti kondensatas, kuris žemoje temperatūroje suledės. 

3. Priešvėjinė plėvelė gali susiaurinti reikiamą oro tarpą ventiliuojamo fasado sienos ertmėje. Dėl to oro judėjimas tarpsluoksnyje neįvyks arba bus labai silpnas, todėl vandens garų pasišalinimo, kuriam šis oro tarpas yra numatytas, nebus. Be to, būdinga, kad tokia klaida padaroma ne tik dėl montuotojų kaltės, bet kartais įtraukiama į planą dar projektavimo etape.

Laikančiąsias funkcijas vėdinamuose fasaduose atlieka karkasas, suformuotas iš horizontalių ir vertikalių kreipiančiųjų. Labai dažnai tokiose sistemose priešvėjinė plėvelė montuojama ne virš šiltinimo vatos, kas būtų logiška, o tarp kreipiančiųjų. Dėl to vėdinamo sluoksnio storis tarp plėvelės ir apdailos tampa lygus vertikalios kreipiančiosios storiui ir yra ne didesnis kaip 25 mm, o tai prieštarauja standartų reikalavimams, kur minimalus oro tarpo reglamentuojamas tarp 40 arba 60 mm. Tokiu atveju daromos dvi klaidos: pirma, plėvelė montuojama neglaudžiai su vata, antra, sumažėja oro tarpo plotis. Abi nurodytos aplinkybės sumažina drėgmės pašalinimo efektyvumą nuo vatos paviršiaus.

4. Priešvėjinė plėvelė naudojama tam, kad būtų tyčia paslėpti termoizoliacinio sluoksnio montavimo defektai. Pavyzdžiui, tarp šiltinimo vatos plokščių palikti dideli tarpai arba šiltinimo plokščių fragmentai nėra pakankamai pritvirtinti. Tuomet, eksploatuojant fasadą, dėl tokio broko gali būti pažeistas šiltinimo sluoksnis, atitinkamai žymiai sumažės pastato šiluminė izoliacija ir energetinio efektyvumo klasė. Deja, statybų praktikoje tokie atvejai nėra reti.